„Tai yra tyrimas, skirtas labiau pačiam „Facebook“, vartotojo elgesiui analizuoti. Žinoma, kad jo galutinis tikslas yra visiškai komercinis“, – interviu LRT radijo laidai „60 minučių“ sako jis.
Didžiosios Britanijos informacijos apsaugos tarnyba šiuo metu aiškinasi, ar „Facebook“ nepažeidė duomenų apsaugos įstatymų, leisdamas tyrėjams atlikti psichologinį eksperimentą su tinklo vartotojais.
D. Paršonio manymu, dėl privačių duomenų naudojimo „Facebook“ savo vartotojų turėtų atsiklausti atskiro sutikimo: „Negali būti taip, kad aš prisijungiau naudotis „Facebook“ ir automatiškai sutikau – darykite su manimi ką norite.“
– Pone Paršoni, kam to reikėjo? Kaip mums suprasti, koks yra tokių dalykų tikslas?
– Na, tikslas yra dvejopas. Viena vertus, tikslas yra užsidirbti pinigų, t. y. parduoti vartotojo elgsenos duomenis reklamos, rinkodaros specialistams ir bendrovėms. Kita vertus, tikslas – taip pat užsidirbti pinigų, bet labiau žiūrint į ateitį, t. y. ištirti savo vartotojų elgseną ir sužinoti, kaip ateityje juos galima labiau paveikti, kad jie kažką pirktų arba vienaip ar kitaip elgtųsi. Šiuo tikslu daromi moksliniai ar pseudomoksliniai tyrimai (kaip kas įvertins, yra nemažai įvertinimų, kad tai – pseudomokslas), analizuojant tuos duomenis ir gyvą vartotojų srautą realiu laiku internete.
Viena vertus, tikslas yra užsidirbti pinigų, t. y. parduoti vartotojo elgsenos duomenis reklamos, rinkodaros specialistams ir bendrovėms. Kita vertus, tikslas – taip pat užsidirbti pinigų, bet labiau žiūrint į ateitį.
Pastarasis atvejis priklauso antrai grupei. Tai yra tyrimas, skirtas labiau pačiam „Facebook“, vartotojo elgesiui analizuoti. Žinoma, kad jo galutinis tikslas yra visiškai komercinis.
– Ar tapdami „Facebook“ tinklo vartotojais mes tarsi sutinkame su tuo, kad mūsų duomenys bus naudojami komerciniais tikslais?
– Man atrodo, kad labai svarbios ir didelės įtakos turi tiek valstybinės, tiek nevalstybinės privatumo apsaugos organizacijos. Yra paslaugų ir privatumo atskyrimas.
Kai mes prisijungiame prie „Facebook“, iš esmės siekiame bendrauti su draugais, apsikeisti informacija, patalpinti nuotraukas ir kt. Nėra menamo tikslo dalinti duomenis. Beveik nė vienas „Facebook“ vartotojas, mano galva, neprisijungia prie šio socialinio tinklo, turėdamas tikslą dalinti duomenis reklamos arba rinkodaros žmonėms. Taigi, išeitų, kad menamo sutikimo tam tikrai nedavėme. Jei mes atskiriame šiuos dalykus, dėl privatumo turime duoti visiškai atskirą sutikimą. Negali būti taip, kad aš prisijungiau prie „Facebook“ ir automatiškai sutikau – darykite su manimi ką norite.
Sakyčiau, kad tai labai gera nauja dėl slapukų atsiradusi politika, t. y. dėl būtent privatumo saugotojų pastangų. Antraip, man atrodo, kad šis momentas tampa savaime suprantamas.
– Bet kai kalbame apie tokius gigantus kaip „Facebook“, „Google“, ar gali vienos valstybės kažkaip tuos dalykus kontroliuoti? Kiek realu tai sukontroliuoti valstybės mastu?
– Valstybės mastu – galbūt ne, bet tam ir yra didelės tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, Europos Sąjunga (ES) ir Europos Komisija (EK). Iš tikrųjų yra labai geras pavyzdys. Puikiai atsimenu „Microsoft“ bylą dėl „Internet Explorer“, kai tam, kad bendrovė nevilkintų ES sprendimo, buvo nustatyta bauda už kiekvieną uždelstą dieną. Tos baudos buvo milijoninės. Taigi tik tokios didelės organizacijos gali priimti, pavyzdžiui, tokį sprendimą: galite kada norite įdiegti šią funkciją, bet už kiekvieną uždelstą dieną – koks milijonukas dolerių baudos. Tada visi staiga suskumba tai daryti.
Suprantama, kad svertų reikia didelių, nes didelis ir internetas. Mes iš pat pradžių į tai nekreipėme dėmesio, džiaugiamės viskuo, ką galime laisvai jame rasti, visur jungėmės ir viskuo dalinomės, nežinodami, kas ten parašyta. Na, o dabar tą politiką ir tvarką reikia peržiūrėti.
