ES šalių teisininkai, diskutavę dėl naujos virtualios erdvės tvarkos, pagaliau sutarė: kiekviena šalis į klausimą, kada vaikams leisti naudotis socialiniais tinklais, turi atsakyti savarankiškai. Tai reiškia, kad kiekviena šalis galės savarankiškai nuspręsti, ar drausti vaikams naudotis socialiniais tinklais ir, jeigu taip, nuo kokio amžiaus. Šis ES sprendimas ketvirtadienį turėtų būti patvirtintas Europos Parlamente.
– Šalys narės galės pačios nuspręsti, ar jaunuoliams leisti naudotis tokiais socialiniais tinklais. Ar apskritai prasminga kalbėti apie kokį nors draudimą?
– Draudimas yra bėgimas nuo problemos. [...] Socialiniai tinklai – iš tiesų didelis iššūkis. Negalime sakyti, kad jie nedaro poveikio, kad ir žalingo.
Realiame gyvenime tėvams, kurie neabejingi vaikų ugdymui, turbūt rūpi, su kuo jų vaikai bendrauja, kur leidžia laisvalaikį. Suprantama, kad socialiniuose tinkluose galioja tas pats.
Daugybė istorijų parodė, kad socialiniame tinkle nutinka pačių netikėčiausių dalykų: susipažįstama su žmonėmis, bendraujama ir, žinoma, tokiu būdu daroma įtaka.
Vakarų Europoje yra pavyzdžių, kaip per tokius tinklus jauni žmonės netgi buvo verbuojami į teroristines organizacijas, grupuotes. [...] Tai iššūkis visuomenei ir tėvams. Apie tai pradėti kalbėti su vaikais turėtume gerokai anksčiau, bet tėvai, švietimo sistema nepasirengusi, todėl pirmas dalykas, kuris šauna į galvą, – draudimas.
– JAV socialiniais tinklais draudžiama naudotis paaugliams iki 13 metų. Negi jie neranda kitų būdų?
– Be abejonės. Taip pat yra ir Lietuvoje. Būna beveik anekdotinių atvejų: vaikai jungiasi į socialinius tinklus, kur reikia nurodyti amžių, todėl nurodo 69 metus. Jiems tai juokinga, nors jiems tuo metu gerokai mažiau negu 13.
Kartais ir tėvai vaikams sukuria paskyras, nematydami problemos arba draudimą laikydami dirbtiniu. Nežinau tikslių skaičių, bet kiekvienas vaikas, kuriam aktualu, kuris nori naudotis, be jokių kliūčių gali patekti į socialinius tinklus.
– Pagal siūlymą šalys galės uždrausti arba leisti jaunesniems negu 16 metų jaunuoliams naudotis socialiniais tinklais. Kaip Jums atrodo, ar kuri nors šalis draus, ar toks balsavimas – formalumas?
– Manau, kad draus. Specialiai iš karto gal ir nepuls to daryti, bet pakaks vienos ar kitos istorijos, kokio nors nutikimo: kažkas su kažkuo susipažins, nusikaltėliai ar teroristai ką nors suvilios. Tuomet šalių parlamentai iš karto puls svarstyti ir priims tokį sprendimą. Tai lengviausias būdas bėgti nuo problemos, užsimerkti ir sakyti – neikime per gatvę ir nė vienas pėsčiasis nežus. Galime tai uždrausti, užuot sprendę problemą iš esmės.
Iššūkis neįveikiamas labiausiai dėl to, kad nei tėvai, nei visuomenė nėra pasirengusi su tuo kovoti. Mes vaikus kaip tik kuo ilgiau saugome nuo informacijos apie karus, pavojus ir nusikaltimus, kad jie pabūtų vaikais. Kita vertus, internete jie su tuo susiduria labai anksti. Jei neatliksime savo priedermės ir anksti nepaaiškinsime, kas yra kas, kokios vertybės mūsų, o kokios – ne, iš tikrųjų nieko neišsaugosime.
Tai ta pati sena anekdotinė situacija: kaži ar gerai, kad seniau, kad ir sovietiniais laikais, didžioji dauguma vaikų apie tai, kaip atsiranda vaikai, su tam tikromis detalėmis sužinodavo iš draugų kieme. Paskui lytinis švietimas pasistūmėjo į priekį. Tai panaši situacija.
– Ką vis dėlto reikia aiškinti? Apie pavojus, kurie tyko socialiniame tinkle?
– Reikia aiškinti ir apie pavojus, ir apie naudą. Pirmiausia reikia supažindinti, kas tai yra, kaip tai veikia, kokia nauda. Dar svarbesnis dalykas – vaikams padėti surasti įdomių užsiėmimų, kad jie rastų prasmę internete, kad tai nebūtų vien žaidimai ir plepėjimas socialiniuose tinkluose. Galbūt tai gali būti kūrybinė veikla, įdomus tarptautinis projektas, mokslinė veikla, istorijos tyrinėjimas, istorijos iš anksčiau.
Tai turi būti dalykai, kurie gali patraukti jauną žmogų, kad jis internete surastų daugiau medžiagos, daugiau bendraminčių ir kažką nuveiktų. Tačiau juos pat reikia perspėti. Jei vaikams paliksime patiems susirasti, kas internete įdomu, tas įdomumas gali būti ne visai toks, kokio tikimės.
