Eksperimente dalyvavo 12 dalyvių, kuriems vaikystėje buvo diagnozuotas aklumas, ir 14 reginčių žmonių.
Echolokaciją paprastai siejame su tokiais gyvūnais kaip šikšnosparniai ar banginiai, tačiau kai kurie akli žmonės taip pat naudoja savo garsų aidą kliūtims ir jų kontūrams aptikti. Vieni reikiamą garsą išgauna bakstelėdami lazdele arba spragsėdami pirštais, kiti burna skleidžia spragtelėjimo garsą.
„Negaliu prisiminti jokio kito tyrimo su aklaisiais dalyviais, kuris būtų sulaukęs tokių entuziastingų atsiliepimų“, – sakė psichologė Lore Thaler iš Durhamo universiteto Jungtinėje Karalystėje.
Per 20 treniruočių, trukusių apie 2-3 valandas, mokslininkai nustatė, kad akli ir regintys dalyviai, tiek seni, tiek jauni, gerokai patobulino echolokacijos sugebėjimus, rašo „Science Alert“.
Kelias savaites dalyviai buvo mokomi orientuotis virtualiuose labirintuose – koridoriuose, sudarytuose iš T formos sankryžų, U formos posūkių ir zigzagų, taip pat nustatyti objektų dydį bei vietą pasitelkus burna sukeliamus spragsėjimo garsus.
Per paskutinius du užsiėmimus dalyviai išbandė savo naujus navigacijos įgūdžius virtualiame labirinte, kurio jie niekada anksčiau nebuvo įveikę. Net ir aklinai užsimerkus šioje nežinomoje aplinkoje, susidūrimų su objektais buvo mažiau nei programos pradžioje.
Akivaizdu, kad jų pačių kliksėjimo aidas padėjo lengviau nei anksčiau orientuotis trasoje.
Ankstesniais tyrimais taip pat nustatyta, kad regintys asmenys gali išmokti echolokacijos pagal garsus per keletą treniruočių, tačiau tai buvo pirmas tyrimas, kurio metu buvo tikrinama, ar rezultatai galioja ir akliesiems bei įvairaus amžiaus žmonėms.
Praėjus trims mėnesiams po mokymų pabaigos, aklieji dalyviai teigė, kad jiems pagerėjo judėjimas naudojant echolokaciją. Atlikus tolesnę apklausą, 10 iš 12 dalyvių teigė, kad šis įgūdis padėjo jiems tapti nepriklausomais ir pagerinti savijautą.
