Į šį klausimą atsakė Sidnėjuje (Australija) dirbantis epidemiologas Gideonas Meyerowitz-Katzas, kurio nuomonę publikavo leidinys „Science Alert“.
Anot epidemiologo, pandemijos eiga yra labai sunkiai prognozuojama. Situacija keičiasi akimirksniu – visos žinios, kurias turėjote ryte, gali atrodyti bevertės arba pasenusios vakare. Kinta žinios ne tik apie židinius, bet ir apie tokius dalykus, kaip viruso užkrečiamumo lygis ar ligos simptomai – informacija, be kurios kokybiškas ligos plitimo stabdymas karantinu yra sunkiai įmanomas.
Anot epidemiologo, nors nežinomųjų ir kintamųjų veiksnių pandemijos metu yra daug, bet vieno dalyko pandemijos kontekste jis iš tiesų nesitikėjo: diskusijos apie kolektyvinį imunitetą įgijimo. Tokia mintis jam atrodė tokia beprotiška, kad pirmąkart apie tai išgirdus iš žurnalisto jis garsiai nusijuokė iš tokio klausimo: epidemiologas pamanė, kad tokios mintys gali būti skleidžiamos nebent kaip pokštas.
Bet nutiko kaipo nutiko: internete jau yra gausybė straipsnių apie tai, kad nors sirgimas COVID-19 ir yra rizikingas, kolektyvinio imuniteto įgijimą reikėtų apsvarstyti kaip vieną iš galimų krizės suvaldymo būdų.
Bet tokia mintis, anot epidemiologo, yra tiesiog nesąmonė. Be efektyvios vakcinos kolektyvinis imunitetas pagal apibrėžimą tiesiog nėra įmanomas – tai nėra jokia prevencinė priemonė.
„Kolektyvinis imunitetas yra epidemiologinė sąvoka, nusakanti situaciją, kuomet populiacija – dažniausiai žmonių – yra pakankamai atspari ligai, kad infekcija toje populiacijoje nebegali plisti. Kitaip tariant, yra pakankamas kiekis žmonių, kurie susirgti negali – arba dėl to, kad imunitetą įgijo natūraliu persirgimo keliu, arba dėl skiepų – kad apsaugoti nuo užsikrėtimo yra ir žmonės, kurie atsparumo nėra įgiję“, – aiškina epidemiologas.
Kaip natūralų pavyzdį G.Meyerowitz-Katzas pateikia tymus. Tai yra labai lengvai užkrečiama liga, kuri, nepaisant jos dažniausiai lengvos eigos, kartais sukelia labai didelių nepatogumų ir net visą gyvenimą juntamų komplikacijų. Taip pat nuo šios ligos galima apsisaugoti itin efektyvia vakcina, dėl kurios tymai šiuolaikiniame pasaulyje jau kurį laiką buvo vadinami nykstančia liga.
Tymų užkrečiamumo rodiklis (R0) yra 10-12. Tai reiškia, kad populiacijoje, kurioje atsparumo tymams neturi absoliučiai niekas, kiekvienas tymais susirgęs žmogus infekciją perduos 10-12 žmonių.
O tai savo ruožtu reikštų, kad be skiepų apie 95 proc. populiacijos kada nors susirgtų tymais. Bet net ir esant tokiam užkrečiamumo rodikliui yra nedidelė populiacijos dalis – apie 5 procentus – kurie nesusirgs. Vien dėl to, kad beveik visi kiti žmonės jau bus liga persirgę, įgiję jai imuninį atsparumą ir negalės jos pernešti kitiems žmonėms.
Šį skaičių galima būtų padidinti, nes atsparumą tymams suteikia ir skiepai. Ir tuo pačiu skiepai užtikrina, kad žmogus, kuris šiaip jau galėtų sirgti tymais ir paskleisti ligą, nesuserga ir neužkrečia kitų žmonių. Tad jei imunitetą įgis pakankamas žmonių kiekis, liga praras galimybę plisti.
Toks yra trumpas kolektyvinio imuniteto apibrėžimas pavyzdžiu.
Tam, kad būtų visiškai sustabdytas tymų plitimas, būtina, kad imunitetą ligai turėtų bent 92 procentai populiacijos. Šis skaičius yra vadinamas kolektyvinio imuniteto riba. Laimei, COVID-19 užkrečiamumas yra gerokai mažesnis – šios ligos sukėlėjo R0 rodiklis yra apie 3.
Kai užkrečiamumas yra „tik“ toks, kolektyvinio imuniteto riba yra žemesnė, bet vis dar labai aukšta – apie 70 proc. visos populiacijos.
Ir čia prieinama prie argumento, paaiškinančio, kodėl natūraliu būdu įgytas kolektyvinis imunitetas niekada neturėtų būti svarstomas kaip prevencinė priemonė.
Jeigu 70 procentų populiacijos suserga kokia nors liga, to pagal apibrėžimą neįmanoma vadinti prevencija. Kodėl? Todėl, kad didesnioji dalis žmonių jūsų populiacijoje serga. Ir labai jau optimistiškai nesąmoninga tikėtis, kad tie 70 proc. bus pasiekti susergant tik jauniems žmonėms. Jeigu imunitetą ligai turės tik jaunimas, tuomet bus labai aiškūs klasteriai pagyvenusio amžiaus žmonių populiacijų, kuriose imuniteto visiškai nebus. Ir tai reikš, kad visiems asmenims, pasiekusiems tam tikrą amžiaus ribą, iškišti nosį į lauką būtų beprotiškai pavojinga – iki gyvenimo galo.
Taip pat reikėtų pasvarstyti ir apie tokio katastrofiško scenarijaus pasekmes. Pačiu palankiausiu atveju COVID-19 infekcijos mirtingumas būtų apie 0,5-1 procentas. Jei susirgtų 70 proc. populiacijos, tai reikštų, kad išmirtų 0,35-0,7 proc. visos populiacijos (konkrečioje valstybėje, kur būtų sugalvota vykdyti tokį beprotišką planą).
Kuomet priežiūros ligoninėje reikia maždaug 10 proc. pacientų, ligoninės būtų perpildytos ir susilaukti medikų pagalbos būtų labai sudėtinga – o tai labai smarkiai paveiktų visą valstybę.
Tad tenka pripažinti liūdną tiesą: kolektyvinis imunitetas persirgimo keliu tiesiog nėra tinkamas sprendimas COVID-19 pandemijos atveju. Apie kolektyvinį imunitetą bus galima kalbėti nebent tada, kai bus sukurta ir pradėta platinti vakcina, bet jokiu būdu ne anksčiau, nes tik tada atsiras priemonė nuo ligos apsisaugoti.
O kol vakcinos nėra, kiekvienas, kalbantis apie kolektyvinį imunitetą kaip apie COVID-19 prevencijos strategiją, anot epidemiologo, tiesiog klysta. Laimei, yra ir kitų būdų sumažinti infekcijos plitimą. Tiksliau, vienas būdas: vengti kontakto su jau sergančiais asmenimis.
Kitaip tariant, didžiojoje dalyje pasaulio (taip pat – Jungtinėje Karalystėje, kur kolektyvinio imuniteto variantas iš tiesų buvo svarstomas, kol mokslininkai politikams neparodė tokios strategijos kainos) taikomi sprendimai yra vieninteliai teisingi ir efektyvūs: likite namie ir, kiek įmanoma, atsiribokite nuo bet kokių fizinių kontaktų su žmonėmis, gyvenančiais atskirai bei su daiktais, kuriuos atskirai gyvenantys žmonės galėjo liesti.
