Ankstesni Europos ir Afrikos gyventojų genetiniai tyrimai rėmėsi tik Užsachario Afrikos žmonių DNR mėginiais. Stanfordo universiteto mokslininkas Carlosas Bustamante‘as kartu su kolegomis pastebėjo, kad tarp Užsacharės ir Šiaurės Afrikos žmonių yra genetinių skirtumų, taigi į savo DNR analizę įtraukė ir pastarojo regiono populiacijos mėginus. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Šiaurės Afrikos žmonės turi glaudžių genetinių ryšių su pietų europiečiais.
Pietų Europos gyventojų genetinę įvairovę populiacijų genetikai yra linkę aiškinti remdamiesi trimis hipotezėmis. Pirmoji teigia, kad senovės žmonės prieš 20 tūkst. metų traukdamiesi nuo žemyną kaustančių ledynų persikėlė į pietinę jo dalį. Kuomet ledynai nutirpo, tik nedidelės žmonių grupės grįžo į anksčiau gyventas teritorijas.
Antrasis paaiškinimas siejamas su neolito revoliucija ir žemdirbystės išplėtojimu Artimuosiuose Rytuose maždaug prieš 10 tūkst. metų. Mokslininkai, kurie vadovaujasi šiuo požiūriu, kelia prielaidą, kad žmonės iš šio regiono tuo metu ėmė migruoti Vakarų Europos kryptimi ir, maišydamiesi su vietiniais gyventojais, praturtino visos Europos genofondą.
Trečioji, jau minėta hipotezė, teigia, kad Pietų Europos žmonių genetinė įvairovė atsirado dėl palyginti neseniai įvykusios senovės žmonių migracijos iš Afrikos, kuri yra susijusi su Romos imperijos užkariavimais. Tačiau atlikti genetiniai tyrimai privertė suabejoti šia hipoteze, kadangi tik trečdalis europiečių ir afrikiečių genomą sudarančių genų yra tokie patys.
E.Bustamante ir jo komandos atliktas 2099 individų, apimančių 43 skirtingas Pietų Europos ir Šiaurės Afrikos populiacijas, tyrimas parodė kur kas daugiau genetinių panašumų tarp šiose regionuose gyvenančių žmonių. Be to, tyrėjams pavyko nustatyti apytikslį afrikiečių kėlimosi į Europą link laiką. Pavyzdžiui, analizė atskleidė, kad Šiaurės Afrikos gyventojai į Ispaniją emigravo prieš 240–300 metų.
Mokslininkai taip pat išanalizavo žmonių riziką susirgti tam tikromis ligomis ir palygino šiuos faktus su genetiniais populiacijos tyrimų rezultatais, kuriais remdamiesi nustatė galimus migracijos kelius. Atlikę 134 ligų genetinius tyrimus jie patvirtino savo duomenų interpretaciją.
