„Moksliškai įrodyta, kad mirusiųjų laidojimo vietos akmenimis buvo ženklinamos dar prieš 5000 metų, tad antkapis labai ilgą laiką išliko nepaliestas šiuolaikinių technologijų. Tačiau įvairių pasaulio šalių kapinėse jau įrenginėjami skaitmeniniai antkapiai, leidžiantys pažvelgti į anapilin iškeliavusių žmonių nuotraukas, gyvenimo įvykius ir pasiekimus bei netgi išgirsti mirusiojo balsą. Nors šios inovacijos sulaukia nemažai kritikos strėlių, jų kūrėjai teigia, kad tokie sprendimai padeda formuoti gilesnį emocinį ryšį ir artimųjų atminimą kokybiškiau perduoti ateities kartoms“, – pasakoja „Telia“ išmaniųjų įrenginių ekspertas Simonas Tilindis.
Skaitmeninis antkapis – kas tai?
Pasak S.Tilindžio, vieno atsakymo, kas tiksliai yra skaitmeninis antkapis – nėra. Po šiuo terminu dažniausiai slepiasi visos skaitmeninės mirusiojo atminimo formos, pradedant kur nors ant kapo prisegtu nedideliu QR kodu ir baigiant dideliais bei išmaniais ekranais, kurie keičia tradicinius akmeninius paminklus ir antkapius. Nepaisant to, kad skiriasi techninis sudėtingumas bei pritaikymo galimybės, visos šios technologijos turi tą patį tikslą – apsilankymą kapinėse paversti visapusiškesne ir asmeniškesne patirtimi.
„Pirmieji skaitmeniniai antkapiai išdygo 2007 m. Nyderlanduose, Larikshofo kapinėse. Tai buvo nedideli ir gražiai į akmeninį antkapį įsiliejantys skystųjų kristalų ekranėliai, kurie galėjo rodyti mirusiojo nuotraukas ir vaizdo įrašus. Tam, kad artimieji galėtų jais pasinaudoti, jiems iš namų tekdavo atsinešti specialią iš anksto įkrautą bateriją, prie minėto ekrano prijungiamą antkapyje paslėptais laidais. Nors technologija nebuvo nei itin pažangi, nei patogi naudoti, idėja netrukus išplito į Vokietiją ir kai kurias kitas Vakarų Europos šalis“, – prisimena pašnekovas.
Kur kas įspūdingesnis sprendimas įdiegtas 2017 m. antrajame pagal dydį Slovėnijos mieste, Maribore. Tradicinį antkapį Pobrezje kapinėse pirmąkart pakeitė futuristiškai atrodantis 48 colių ekranas. Siekiant taupyti jo gyvavimo resursą, šis modernus paminklas nuolat rodo tik mirusiojo vardą bei gimimo ir mirties datas, o įmontuotiems jutikliams aptiktus prie antkapio priėjusį žmogų, įjungiamas įvairus su mirusiuoju susijęs turinys, pradedant nuotraukomis, filmuota medžiaga ir baigiant biografija bei artimųjų užuojautos laiškais. Vienas šios idėjos autorių, Mariboro universiteto kompiuterijos profesorius Milanas Zormanas teigia, jog tai tik pradžia – išmaniajam telefonui kuriama programėlė atvers dar daugiau galimybių tokiame ekrane kūrybingai įamžinti artimojo atminimą.
Akivaizdu, kad skaitmeniniai antkapiai galiausiai taps kasdieniu reiškiniu.
Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, jog tokie ekranai turėtų tapti neišvengiama kapinių ateitimi, tačiau jiems koją kišą praktinės priežastys. Visų pirma, S.Tilindis atskleidžia, kad šio įspūdingai atrodančio skaitmeninio antkapio kaina prasideda nuo ne visiems prieinamų 3000 eurų, o antra – jo įrengimui būtina iki kapo atvesti elektros kabelį, o tai gali būti sunkiai įgyvendinama tiek senose Lietuvos, tiek daugelio kitų valstybių kapinėse. Daug pigesnė alternatyva – ant antkapio tvirtinama QR kodo lentelė, kurią nuskenavus telefonu patenkama į specialų mirusiajam skirtą internetinį puslapį. Jame galima patalpinti įvairaus formato informaciją apie žmogų, o šios paslaugos kainos svyruoja nuo keliasdešimties iki poros šimtų eurų.
Įspūdingai atrodančio skaitmeninio antkapio kaina prasideda nuo ne visiems prieinamų 3000 eurų.
Nevienareikšmiškos nuomonės
S.Tilindis teigia, kad į skaitmeninių antkapių populiarėjimo reiškinį reikėtų žiūrėti kaip į besikeičiančio visuomenės gyvenimo būdo pasekmę. Žmonėms vis aktyviau kuriant skaitmeninę tapatybę, save įamžinant nuotraukose, vaizdo įrašuose ir gyvenant aktyvesnį socialinį gyvenimą, akmenyje iškaltas mirusiojo vardas bei gyvenimo metai tampa nebepakankama priemone įamžinti jo atminimą. Juo labiau, kai dabartinės technologijos atveria daug platesnes galimybes.
„Šiuolaikinis žmogus siekia, kad įvairios jo patiriamos patirtys būtų kuo įtraukesnės. Artimojo kapo lankymas, peržvelgiant nuotraukose užfiksuotas jo gyvenimo akimirkas ar išgirstant seniai negirdėtą jo balsą būtent ir leidžia patenkinti šį poreikį. Be to, tai padeda kurti asmeniškesnį santykį daug laiko su juo nespėjusiems praleisti anūkams ir tolimiems giminaičiams, kas užtikrina, jog anapilin iškeliavusio asmens atminimas bus perduotas ateities kartoms bei išliks gyvas jų atmintyje“, – aiškina specialistas.
Šiuolaikinis žmogus siekia, kad įvairios jo patiriamos patirtys būtų kuo įtraukesnės.
Visgi išmaniųjų įrenginių ekspertas pateikia ir minėtų technologijų skeptikų nuomonę. Jų manymu, skaitmeninių antkapių technologijoms nuolat vystantis, jos artimųjų dėmesį nuo mirusiojo pagerbimo esmės nukreips į formą ir pavers tai savotišku lenktyniavimu, kas išmaniau ir kūrybingiau kapinėse perteiks velionio gyvenimą. Kritikai taip pat baiminasi, jog mirusiojo nuotraukų albumo ir vaizdo įrašų peržiūros prie kapo ilgainiui panaikins gedėjimo proceso sakralumą ir sulygins jį su kasdieniu socialinių tinklų naršymu.
„Nors abi stovyklos šiuo klausimu turi svarių argumentų, akivaizdu, kad skaitmeniniai antkapiai galiausiai taps kasdieniu reiškiniu. Veikiausiai tai neįvyks taip greitai ir mažai tikėtina, kad kapinės staiga pasidengs ekranų jūra, tačiau beveik neabejojama, kad skaitmeninei tapatybei užimant vis svarbesnę mūsų gyvenimo dalį galiausiai kiekvienas mirusysis virtualioje erdvėje turės tam tikrą savo kampelį, kuris jo atminimą padės išlaikyti kur kas geriau, nei įprastas akmeninis paminklas“, – apibendrina S.Tilindis.
