Genetiškai modifikuotos kiaulės yra ištvermingesnės ir lieknesnės – mokslininkai tikina, kad tokios modifikacijos padidins pačių kiaulių gerovę, sumažins kiaulininkystės fermų energetines ir kitas sąnaudas. Savo pasiekimus recenzuojamame žurnale PNAS aprašę mokslininkai nė žodžiu neužsimena apie tai, koks bus tokios modifikuotos kiaulienos skonis.
Mintis imtis kiaulių genų taisymo (arba gadinimo – priklausomai nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsi) kilo atkreipus dėmesį į kiaulininkystės pramonei būdingą problemą: šiuolaikinėms kiaulėms kyla daug kūno temperatūros reguliavimo problemų, dėl ko reikšmingai išauga paršelių mirtingumas – vos po gimimo jie patiria stiprų šalčio stresą. Tai yra milžiniška kiaulių gerovės problema, kuri, be kita ko, sukelia ir nemažai problemų dėl gerokai padidėjusių energijos sąnaudų. Ir su ja susiduria visa šaltesniuose pasaulio regionuose vystoma kiaulininkystės pramonė.
Mokslininkai numanė, kad genetinė šios problemos priežastis yra metabolinio geno, koduojančio vadinamą baltymą skyriklį 1 (angl. uncoupling protein 1, UCP1). Šis baltymas dalyvauja procese, kurio metu iš riebalų gaunamą energiją galima panaudoti kūno šilumai generuoti. Šiuolaikinėse fermose auginamų kiaulių protėviai šiuos genus prarado maždaug prieš 20 mln. metų, besimurkdydami tropinėse ir subtropinėse balose. Dėl to šiuolaikiniai paršeliai nelabai geba reguliuoti savo kūno temperatūros ir neturi funkcinio rudųjų riebalų audinio, kuris sudaromas iš riebalinių ląstelių, atsakingų už energijos gamybą deginant riebalus.
Tad mokslininkai, kuriems vadovavo kamieninių ląstelių ir reprodukcijos biologijos ekspertas Jianguo Zhao iš Kinijos mokslų akademijos, pasitelkė genų redagavimo įrankį CRISPR/Cas9. Su šiuo įrankiu jie sugebėjo embrioninėse kiaulių ląstelėse pataisyti UCP1 geno mutaciją – vietoj nebeveikiančio kiaulės geno įterpė veikiantį pelės geną. Po tokios manipuliacijos gimė 12 sveikų, ne tokių riebių paršelių.
Vėlesniais keturias valandas trunkančiais šalčio bandymais J.Zhao su kolegomis nustatė, kad šiems paršeliams geriau sekasi reguliuoti vidinę kūno temperatūrą. Genetiškai modifikuotų paršelių liesos mėsos ir bendros kūno masės santykis padidėjo nuo maždaug 50 proc. normaliose kiaulėse iki 53 proc. modifikuotose kiaulėse, o riebalų ir kūno masės santykis krito nuo 20 iki 15 procentų.
Šį tyrimą reikės pakartoti su daugiau gyvūnų, norint patvirtinti pirmojo bandymo patikimumą, o taip pat išsamiau ištyrinėti, kaip pasikeitė modifikuotų paršelių sveikata ir skonis. Tiesa, net jeigu visų tyrimų išvados bus palankios, kol kas neaišku, ar tokias modifikuotas kiaules bus įmanoma auginti regionuose, kur taikomi griežtesni teisiniai genetiškai modifikuotų produktų naudojimo suvaržymai – norint tokių kiaulių mėsą patiekti ant europiečių stalų, jų augintojams iš pradžių reikės pateikti ES maisto saugumo kontrolės ir aplinkos apsaugos institucijoms paraiškas ir laukti teigiamų šių institucijų išvadų.
JAV genetiškai modifikuotų lašišų panaudojimo maistui klausimas buvo svarstomas daugiau nei dešimtį metų.
Bet J.Zhao yra optimistas ir tikisi, kad ateitis bus kupina genetiškai modifikuotų kiaulių kriuksėjimo. „Šio kiaulės modelio sukūrimas yra vertingas ne tik kaip svarbių ekonominių ir gyvūnų gerovės problemų sprendimas – jis taip pat lemia ekonomiškai svarbių kiaulienos savybių pagerinimą“, – sakė mokslininkas.
Išsamiau su tyrimu galima susipažinti šioje svetainėje.
