„Manau, nuskraidinti žmones į Marsą yra sudėtinga, tačiau juos iš ten parskraidinti yra 10 kartų sudėtingiau. Nesu tiek pamišęs, kad sutikčiau ten vykti su bilietu į vieną pusę. Tiesą sakant, gerai pagalvočiau ir dėl kelionės su atgaliniu bilietu“, – tvirtina jis.
M.Azkarate ir jo komanda užtikrina kokybišką technologijų veikimą: prižiūri, išbando, vysto, konstruoja, programuoja technologijas, kurios reikalingos misijoms į kitas planetas. Jo laboratorijoje stažuojasi lietuvis Marius Klimavičius, kuris čia atvyko laimėjęs Lietuvos mokslo tarybos (LMA) konkursą.
M.Azkarate ir M.Klimavičius šiuo metu daugiausiai dirba prie misijos „ExoMars“. Tai – bendra Europos kosmoso agentūros ir Rusijos programa, skirta Marso tyrimams, ypač nežemiškos gyvybės paieškai. Paleista 2016 m. kovą, spalio 19 d. „ExoMars“ jau turėtų pasiekti Raudonąją planetą.
Su M.Azkarate ir M.Klimavičiumi pasikalbėjome Europos kosmoso tyrimų ir technologijų centre (ESTEC) esančioje Marso paviršiaus simuliacijoje.
– Misijų į Marsą jau buvo labai daug, o jūs pasiuntėte dar vieną. Kam jos reikalingos?
M.Azkarate: Misijų niekada nebus per daug. Tiesa, kad žmonija į Marsą jau siuntė gana daug misijų. Vien amerikiečiai ten sėkmingai nutupdė 4 roverius. Natūralu, kad žmonėms gali kilti klausimas, kodėl ir Europos kosmoso agentūra turi tai daryti. Atsakymas paprastas – kiekvienos misijos mokslinis tikslas yra skirtingas.
Be to, nei viena Marso misija nevykdyta toje pačioje planetos vietoje. Klausti, kam tyrinėti Marsą, yra tas pats, kas sakyti: kam tirti Sacharos dykumą, jeigu jau buvome užlipę į Everestą. Marse yra labai daug neiširtų vietų.
M.Klimavičius: Sutinku su Martinu. Galbūt nesiskiria misijų technologiniai komponentai, bet skiriasi instrumentai, kurie dedami į marsaeigį ar kitokią mašiną. Misijų Marse buvo daug, pirmasis kosmoso aparatas „Viking 1“ ten sėkmingai nusileido 1975 m. rugpjūčio 20 d., jos visos buvo skirtos ištirti planetos geologiją.
Daugelis klausia, kuo skiriasi mūsų misija „ExoMars“ ir „Curiosity“. Norime į Raudonąją planetą pasižiūrėti iš biologinės pusės, sužinoti, ar ten tikrai kadaise egzistavo gyvybė, ar dar likę jos pėdsakų, biologinių darinių.
– Ar manote, kad Marse dar gali egzistuoti kokia nors gyvybės forma?
M.A: Sąlygos Marse dabar yra žiaurios – netinkama temperatūra, radiacija, atmosferos sudėtis ir pan. Egzistuoti gyvybei, kaip ją suprantame, būtų gana sunku. Manau, didesnė tikimybė rasti anksčiau egzistavusios gyvybės pėdsakus. Neabejoju, kad praeityje ten tikrai buvo gyvybė.
– Ar tai galėjo būti protinga gyvybės forma, ar veikiau bakterijų, vienaląsčių ir pan. pavidalu?
M.A: Labai sudėtingas klausimas. Galiu tik pasakyti, kad kol kas neturime jokių duomenų, kurie galėtų įrodyti, jog Marse būta protingos gyvybės. Mano suvokimu, neišvengiamas intelekto produktas yra įvairūs dirbtiniai kūriniai. Kažkas, kad nebuvo natūraliai sukurta gamtos, – pastatai, technologijos ir pan. Jokių to liekanų Marse kol kas neradome.
M.K: Internete pilna spekuliacijų apie gyvybę Marse, pseudo mokslininkų, kurie skelbia savo teorijas apie Marso piramides ir pan. Mes koncentruojamės ties realiais faktais, kuriuos galime ištirti. Kol kas nematome jokių įrodymų, kad ten buvo protinga bendruomenė.
– Marso kolonizacija pastaruoju metu tampa vis plačiau aptarinėjama tema. Atsiranda kompanijų, kurios rimtai pasiryžusios į Raudonąją planetą siųsti žmones. Pradedant Elonu Musku ir „Space X“, baigiant jau kiek pritilusiu projektu „MarsOne“. Kaip manote, ar įmanoma žmones į Marsą nusiųsti jau 2020 m.?
M.A: Manau, nuskraidinti žmones į Marsą yra sudėtinga, tačiau juos iš ten parskraidinti yra 10 kartų sudėtingiau. Nesu tiek pamišęs, kad sutikčiau ten vykti su bilietu į vieną pusę. Tiesą sakant, gerai pagalvočiau ir dėl kelionės su atgaliniu bilietu (juokiasi).
Kalbant rimčiau, šiuolaikinės technologijos yra gana arti to, kad į Marsą būtų galima nusiųsti erdvėlaivį su žmonėmis. NASA jau pavyko planetoje saugiai nutupdyti toną sveriantį roverį. Žinoma, žmonėmis gabenti reikėtų kur kas didesnio erdvėlaivio. Kuo didesnis erdvėlaivis – tuo sunkiau jį nutupdyti saugiai.
Tačiau problema yra ne technologijos, o tai, ką žmonės darys, kai ten nusileis. Kaip jie išgyvens? Taip pat kol kas nėra jokio erdvėlaivio, kuris galėtų pakilti iš Marso ir išskristi į Žemę. Tam Marse reikėtų pastatyti visą kosmodromą.
M.K: Mano nuomone, „Mars One“ nėra tikra misija. Galbūt tiesiog kažkieno užmojis užsidirbti pinigų. Jie dar nieko realaus nesukonstravo, neturi aiškaus misijos plano. Nemanau, kad kas nors sutiks paleisti misiją su bilietu į vieną pusę.
Žiūrint į ateitį, vienintelė kompanija pasaulyje, kuri realiai kažką daro, yra „Space X“. E. Muskas visai neseniai pasakė, kad jie planuoja į Marsą nusiųsti žmogų jau 2026 m. Aišku, gali būti ir šiek tiek vėliau, bet sutinku, kad tai yra realus užmojis. Bent jau iš to, ką matome ir žinome. Tai, ką „Space X“ padarė per 10 metų, yra išties įspūdinga.
M.A: Manau, kad žmonės Marsą pasieks tada, kai E. Muskas užsinorės (juokiasi). Dabar realiausiai tai padaryti gali privačios įmonės. Jeigu lauksime, kol to imsis valstybės įmonės, gaunančios finansavimą iš valdžios, teks laukti dešimtmečius. E.Muskas tuos procesus labai stipriai paspartina. Jeigu jis sako, kad 2026 m. „Space X“ į Marsą nuskraidins žmones, galbūt skamba populistiškai, bet iki šiol jis jau įgyvendino viską, ką žadėjo. Tiesa, nežinau, kaip jam pavyks tuos žmones parskraidinti.
Manau, kad žmonės Marsą pasieks tada, kai E.Muskas užsinorės.
– Kalbant apie Marsą ir žmonių kolonijas šioje planetoje, labai dažnai eskaluojama lipnios juostelės tema. Tai jau net tapo internetinių juokelių šaltiniu. Yra teigiančių, kad, jeigu Marse žmonės pastatys koloniją ir dėl tam tikrų priežasčių pastatuose atsiras koks plyšys, jį bus galima užlopyti tiesiog lipnia juostele. Panašiai, kaip filme „Marsietis“, kai pagrindinis herojus Marso namelyje skylę užtaiso lipnia juostele ir plastikiniu maišeliu. Tai kaip yra iš tikrųjų?
M.A: Man labai patinka šis filmas. Jo kūrėjai bandė būti realistiški. Bent jau tiek, kiek įmanoma tai padaryti Holivude. Tačiau beveik neįmanoma idealiai izoliuoti skylės naudojant lipnią juostelę ir plastikinį maišelį. Slėgių skirtumai tarp lauko ir vidaus sukuria labai didelį spaudimą, lipni juostelė jo tikrai negali atlaikyti.
M.K: Na, jeigu būtų nedidelis įskilimas, galbūt ir įmanoma.
– Kaip manote, kokia yra robotikos ateitis kosmose? Kokio proveržio labiausiai laukiate?
M.A. Labiausiai laukiu „ExoMars“ aparato Marse. Manau, tai bus didžiausias Europos kosmoso agentūros pasiekimas robotikos srityje.
Taip pat labai svarbu paminėti „European robotic arm“, kuri bus naudojama Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS). Ji jau kelerius metus laukia savo skrydžio į kosmosą.
Kalbant apie bendrą robotikos ateitį, kosmose bus vis daugiau ir daugiau robotų. Ypač dirbtinio intelekto sistemų, kurios užduotis kosmose galės atlikti autonomiškai. Kai pasieksime tokį lygį, robotika dar smarkiau pasitarnaus kosmoso tyrimams, nes atvers dar daugiau galimybių. Pavyzdžiui, galėsime siųsti robotus į planetas, į kurias žmones siųsti per pavojinga.
„Rosettos“ misija laukė 10 metų tam, kad galėtų kometoje duomenis rinkti 60 valandų. Įsivaizduokite, jeigu tokį darbą turėtų atlikti žmogus. Niekas ten nenorėtų vykti. Jau po kelerių metų kelionės kosmose bet kuris norėtume grįžti atgal. Sakytume, duokite man greičiau tą mėlyną tabletę! (juokiasi).
M.K: Robotika suteikia labai didelę perspektyvą pratęsti kosmoso tyrimus.
