„Field of Glory“ pirmiausia žaidėjų širdis užkariavo kaip stalo miniatiūrų žaidimas, pasirodęs 2008 metais, o vėliau jis palengva pasiekė ir kompiuterių ekranus. 2017 pasirodė pirmasis „Field of Glory 2“ žaidimas, tradiciškai skirtas antikos laikams. Kiek vėliau serija sulaukė „Total War” tipo kampaniją suteikiančio “Field of Glory: Empires” kurio mūšius buvo galima eksportuoti į “FoG2”.
Naujame ir visiškai nepriklausomame žaidime iš Romos laikų persikeliame į patį viduramžių Europoje vidurį (o gal net ir aukštumas). Tai reiškia nemažą kovojančių pusių pasirinkimą - taip, galime rinktis net lietuvius ar baltų gentis.
O kaipgi žaidžiamas pats „Field of Glory 2: Medieval“? Na, tai yra ėjimų strategijos žaidimas: vienas žaidėjas atlieka veiksmus su savo armija, tada kitas. Pulkai juda po žemėlapius, suskirstytus kvadratėliais. O vieną kvadratėlį gali užimti tik vienas dalinys - šiuose gali būti nuo 60 kavaleristų iki 500 valstiečių. Ką kariai gali nuveikti savo ėjimo metu nusprendžia jų veiksmo taškų rezervas, mindomos žemės tipas, orientacija (t.y. kurion pusėn žiūri) ir tai, ar jie įstrigę kovoje.
„Field of Glory” tuo pat metu ir bando įprasminti krūvą su kariais siejamų dalykų, bet tuo pat metu ir pateikti tai it abstrakciją. Gauja ietininkų gali būti apibūdinami kaip „unmaneuverable, undrilled heavy foot“ - ir jau iš pavadinimo galima spręsti, kad jie nebus nei manevringi, nei deramai paruošti kovai. Nepamirškime – čia yra stalo žaidimo adaptacija. O kai žaidimą žaidi ant stalo, nėra kompiuterio, kuris sužiūrėtų taisykles už tave, tad negalima žaidėjo perkrauti informacija.
Naudojantis tokiais ir panašiais tag‘ais (be tipo dar yra apsaugos lygis, kokybė, ir savybės) sukonstruojami visi kariai žaidime. Tačiau dėl geografinio ir laikotarpio apribojimų, esamų dalinių įvairovė nėra tokia didelė, kaip nemažą antikinio pasaulio dalį apėmusio „Field of Glory 2“. Kita vertus, net ir mažas dalinių arealas yra pateisinamai įdarbinamas išnaudojant kitas žaidimo sistemas.
Akimirkai prisiminkime „Total War: Warhammer 2“ ir kaip dirbtinis intelektas mėgo formuoti armijas vien tik iš raitųjų lankininkų. Ir kodėl ne? Jei vienintelis apribojimas yra pinigai, tai pirk arklius lyg per išpardavimą. Be to, žaidime, kaip ir istoriniuose viduramžiuose, raitieji lankininkai yra, kaip sakoma, OP pls nerf (per stiprūs, iškrentantys iš bendro žaidimo balanso – red. past.). Dėl to ir hunai, ar mongolai savo metu buvo virtę gan didelėmis problemomis likusiam pasauliui.
O tada „Field of Glory 2: Medieval“ tik trept-trept kojele: „mes juk istoriją imituojam!“ Todėl net jei mūšio pradžioje rinkdamiesi kariuomenę norėtumėte kiekvieną langelį užpildyti ietininkais, aiman, to padaryti negali. Tu juk žaidi už Novgorodą, o istoriškai Novgorodas labai pasikliovė raitų bajorų pajėgomis. Turėsi pasikliauti ir tu, nes tavo kariuomenėje automatiškai bus, tarkim, trys raitelių pulkai, o galėsi nusipirkt papildomai dar dešimt.
Nori paprastų pieškų su ietimis? Prašom, gali gaut kokias tris kuopas padorios kokybės, dvi prastesnės, ir taip toliau. Vadinasi, sukčiauti ir manipuliuoti sistema prisikraunant oPtiMAliŲ karių nepavyks. Aš manau, kad tai yra labai geras žaidimo elementas, kurį prisiminti turėtų ne tik kompiuteriniai, bet ir stalo miniatiūrų žaidimai.
Dar vienas puikus „Field of Glory 2: Medieval“ bruožas, kurį galėtų perimti ir kiti žaidimai? Pergalės sąlygos. Net gerb. Bumblauskas patvirtintų, kad norint mūšį laimėti nebūtina sugaudyt kiekvieną žmogeliuką ir nusukti kiekvieną sprandą. Todėl žaidime laimėti galima dviem būdais: arba priversti bėgti bent 40 procentų priešo pajėgų pačiam turint 25 procentais mažiau bėglių, arba, jei jau tai nebeįmanoma, išgąsdinti 60 procentų priešo kariaunos. Taip žaidimas neužsitęsia, ir tau nereikia ieškoti kažkur miške už krūmo kauliukais lošiančių lankininkų.
O siekdamas tokios pergalės gali leisti savo kariams pulti priešo dalinį net ir neoptimaliomis sąlygomis tam, kad vėliau (du susikibę būriai retai kada išsiskiria prieš vienam palūžtant) galėtum iš flango ar nugaros smogti kavalerija. Tokie gudrūs manevrai kariams paniką kelia beveik taip pat efektyviai, kaip stovėjimas iki kelių panirus draugų žarnose. O kai pulkas panikuoja ar bėga, yra galimybė, kad ir aplinkiniai priešų daliniai pasijus nesaugiai. Taip kartais galima kietus riešutėlius išgliaudyti netoliese sutriuškinus keletą papuvusių.
Aišku, visa ši „Field of Glory 2: Medieval“ drama nevyksta plynėje ir net dykrose su totoriais besikaunant pasitaikys nedraugiškų karybai žemės lopinėlių. O kur dar miškai, pelkės, kalvos, ar mažyčiai miesteliai! Jei skiriasi reljefas, skiriasi ir karių efektyvumas - pasirodo, kad tankioje gretoje, vienas kitą skydu dengiantys ietininkai nelabai mėgsta žygiuoti pelkėje ir miške. Tuo tarpu lengvieji pėstininkai, besikaunantys palaidoje bandoje, ar šiaip nebendruomeniški lankininkai ne ką blogiau pasirodo ir tarp medžių stovėdami.
Vėlgi, nemažai tų dalykų galima jei ne intuityviai suprasti, tai bent greitai išmokti. Aišku, man pačiam spręsti sunkoka - aš ir istorija domiuosi, ir panašių žaidimų esu žaidęs. Bet esu tikras, kad „Field of Glory 2: Medieval“ nereikalauja nei bakalauro laipsnio, nei apskritai būti VU istorijos fakulteto nuotrauką mačius. Pagrindus išmokti nėra sunku, o vingrybių žinoti - pavyzdžiui, kokį puolimo pranašumą įgyja kavalerija prieš puolamuosius ietininkus pakalnėje - nebūtina.
Užtenka paprasto suvokimo, kas yra gerai, kas yra blogai. Kita, kaip minėjau, yra paaiškinta paprastais žodžiais. To galėtų pasimokyti ir „Total War“ serija, jau kurį laiką pasiryžusi skandinti mus informacijos jūroje: septyni bendriniai dalinio rodikliai, šeši artimos kovos, dar penki šauliams, na ir dar šarvai. Ir nėra jokio atskaitos taško, kad nuspręstumėte, stiprus tas pulkas ar ne. Gal net dvigubai daugiau apkrautos smegenys nei - o, ironija - geriausiame serijos žaidime „Medieval II: Total War“...
Tik tiek, kad „Field of Glory 2: Medieval“ atrodo panašiai gražiai kaip ką tik minėtas žaidimas iš 2006-ųjų! Na, gal šiek tiek ir perdedu. Grafika žaidime yra primityvoka, bet nebaisi, ir, mano požiūriu, savo darbą atlieka. Kadangi gražių sinchronizuotų dvikovų kaip senuose „Total War“ nėra, tai nėra ir poreikio per daug artinti kamerą prie kovos. O iš paukščio skrydžio viskas net labai pakenčiamai atrodo. Be to, kas neįprasta žanrui, vartotojo sąsaja irgi akių nebado.
Kiek mažiau neįprasta, bet vis tiek maloniai džiugina kompetentingas garso dizainas. Tai dar vienas tų dalykų, dėl kurių kokybės negali būti garantuotais, jei žaidi rimtus istorinius žaidimus. Bet džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad tiek muzika, tiek mūšio garsai yra parinkti gerai. O, koks malonumas išgirsti efektus, pažyminčius, kad vienas ar kitas dalinys nustojo bėgti, ar kad priešas palūžo!
Bendrai įvertinus, „Field of Glory 2: Medieval“ yra tikrai rimtas viduramžių kovų žaidimas. Taip, gal lietuviškas arsenalas ir atrodo kiek skurdokai, ir nėra labai didelio skirtumo nuo baltų genčių kariuomenių, bet bendrai viskas tvarkoje!
Nelaimei, tikros istorinės kampanijos Lietuva čia negavo ir aš Mindaugą pritvojau atkartodamas Aleksandro Nevskio kovas. Bet, ei, tam žaidime ir yra tas žaidėjo kuriamų kampanijų režimas! Na, tam, kad už savus pažaistumėte, o prie to paties gal dar ir į viduramžišką Airiją įsiveržtumėte.
