Jei žiūrėtume į veidrodinę visatą, matytume, kaip laikas teka iš ateities į praeitį, tačiau žiūrint iš tos visatos perspektyvos, atrodytų, kad laikas priešinga kryptimi teka mūsiškėje, teigia mokslininkai.
„Laikas neegzistuoja savaime, – sakė vienas fizikų Julianas Barbouras iš Oksfordo universiteto. – Laiko kryptį ir tėkmę mes turėjome išvesti žiūrėdami į tai, kas dedasi Visatoje.“
Fizikai dešimtmečius mėgino išsiaiškinti, kodėl nė vienas iš fundamentalių fizikos dėsnių, kurie nusako Visatą, nereikalauja, kad laikas tekėtų tik viena kryptimi.
Fizikai dešimtmečius mėgino išsiaiškinti, kodėl nė vienas iš fundamentalių fizikos dėsnių, kurie nusako Visatą, nereikalauja, kad laikas tekėtų tik viena kryptimi.
Ar tai būtų Isaaco Newtono gravitacija, Jameso Maxwello elektrodinamika, Alberto Einsteino specialioji ir bendroji reliatyvumo teorijos ar kvantinė mechanika, visi geriausiai Visatą nusakantys skaičiavimai veiktų puikiai, jei laikas tekėtų tiek į priekį, tiek atgal.
1927-aisiais britų astrofizikas Arthuras Eddingtonas pasiūlė „laiko strėlę“ (arrow of time), kuri yra fundamentali termodinamikos savybė.
Antrajame termodinamikos dėsnyje teigiama, kad bet kurioje izoliuotoje sistemoje, pavyzdžiui, visatoje, entropija (netvarka) turi didėti nepriklausomai nuo to, į kurią pusę teka laikas.
Mūsų Visatos versija – kad po Didžiojo sprogimo ji buvo kaip pilnas kiaušinis, kuriame vyravo tvarka ir buvo labai nedidelė entropija. Bėgant laikui „kiaušinis“ sudužo ir buvo suplaktas beveik neatpažįstamai, o visa medžiaga išsidėstė chaotiškai.
Šio modelio problema – kad jis neleidžia atgalinio laiko judėjimo, kuriam neprieštarauja fundamentalūs fizikos dėsniai.
J.Barbouras su kolegomis dar 2014 m. publikavo tyrimą, kuriame teigė, kad šią laiko tėkmę valdo gravitacija, o ne termodinamika. Mokslininkai kompiuteriu atliko paprastą simuliaciją, kurioje tūkstantis dalelių buvo veikiama Niutono gravitacijos.
Jie nustatė, kad dėl gravitacijos dalelės viena šalia kitos atsidūrė mažiausiu įmanomu atstumu. Tuomet dalelės ėmė viena nuo kitos tolti skirtingomis kryptimis. Šis „Physical Review Letters“ publikuotas tyrimas rodo, kad laikas Visatoje galėtų judėti abiem kryptimis.
Kita fizikų komanda – Seano Carrollo iš Kalifornijos technologijų instituto ir Alano Gutho iš Masačusetso technologijų instituto, gavo tokius pat rezultatus sukūrę kitokį dalelių modelį.
Jie sumodeliavo baigtinį dalelių debesį ir „įmetė“ jį į begalinę visatą. Netrukus susiformavo dvi laiko tėkmės – pusėje jų entropija didėjo, kitoje pusėje ėmė mažėti.
Pastarojo fizikų tyrimo rezultatai dar turi būti publikuoti.
