TSRS kosmonautų rengimo skrydžiams procedūros septintame dešimtmetyje ne kažin kuo skyrėsi nuo NASA astronautų rengimo skrydžiams procedūrų. Nei vieni, nei kiti tiksliai nežinojo, kaip žmogaus organizmas reaguos į orbitinį skrydį, tad buvo dedamos didžiulės pastangos į kosmosą kilsiančius vyrus paruošti kaip įmanoma geriau – tiek fiziškai, tiek psichiškai. Sovietų kosmonautai psichinio stabilumo testus laikydavo izoliuotoje kameroje, kurią programos nariai (būsimieji kosmonautai) vadino „Tylos kamera", rašo News.discovery.com.
Tai – spartietiškai įrengta patalpa su minimaliais „patogumais“: metalinė lova, medinis stalas, krėslas, identiškas tokiems, kokie montuojami erdvėlaivių „Vostok“ kapsulėse, tualetas, miniatiūrinė elektrinė viryklė ir ribotas kiekis vandens – prausimuisi ir maisto gaminimui. Kosmonautams „Tylos kameroje“ buvo paliekama ir šiokių tokių „pramogų": ant sienų būdavo pakabinti loginiai žaidimai, kai kuriems programos dalyviams duodavo knygų ar piešimo reikmenų.
Jau iš „Tylos kameros“ pavadinimo nesunku nuspėti, kad būsimieji kosmonautai buvo išbandomi ir sensorinės deprivacijos metodu. Gal ne tokiomis drastiškomis šio metodo atmainomis, kokias su savo pacientais savavališkai atlikinėjo jų sąmonės „perkrovimą“ („restart“) svajojęs atlikti škotų kilmės amerikiečių psichiatras Ewenas Cameronas. Kaip bebūtų, tai visgi buvo sensorinė deprivacija – totalus izoliavimas nuo aplinkos dirgiklių. „Tylos kameros“ sienos buvo išmuštos gumos lakštais, kurie absorbuodavo visas iš išorinio pasaulio ateinančias vibracijas. 40 cm storio betoninės sienos sugerdavo visus garsus.
Bandymo metu būsimieji kosmonautai „Tylos kameroje“ neturėjo jokio komunikacinio ryšio su išoriniu pasauliu ir bandymo vykdytojais. Su eksperimentus stebinčiais gydytojais jie bendravo įjungdami arba išjungdami lemputes. Užsidegusi lemputė informuodavo kosmonautą, kad reikia ant kūno užsidėti medicininius jutiklius. Savo ruožtu, kosmonautas, įjungdamas lemputę už „Tylos kameros“, informuodavo gydytojus, kad yra pasiruošęs pradėti testą. Skirtingų spalvų šviesos reikšdavo, kad izoliacijos testas baigtas. Vienintelis garsas, kurį girdėdavo „Tylos kameros“ „kaliniai“ – dažnos, atsitiktinės garso transliacijos: kartais pro garsiakalbius užgrodavo klasikinė muzika – taip buvo vertinama, kaip kosmonautas reaguos į malonų šoką.
Testo esmė – patikrinti kosmonauto psichinį tvirtumą ir gebėjimą prisitaikyti prie neįprastų situacijų. Sunkiausia tiriamiesiems būdavo ištverti nežinią: jiems nebuvo sakoma, kiek truks eksperimentas. Jis tęsdavosi nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Kad imituojamos sąlygos kuo labiau atitiktų sąlygas kosminėje kapsulėje, „Tylos kameroje“ būdavo pakeičiamas slėgis – buvo siekiama atkartoti „Vostok“ kapsulės slėgį. „Vostok“ kapsulėse ir „Tylos kameroje“ 68 proc. oro sudarė deguonis.
Valentiną Bondarenka bičiuliai ir kolegos prisimena kaip malonų ir draugišką vyrą. V. Bondarenka buvo 17-asis kosmonautas „Tylos kameroje“. 1961 m. kovo 23 d. buvo dešimtoji jo diena izoliuotoje patalpoje. Įsižiebusi technikų šviesa informavo jį, kad kameroje netrukus bus didinamas slėgis.
Paskutines savo minutes „Tylos kameroje" V.Bondarenka praleido nuo kūno nusiimdamas biomedicininius jutiklius. Lipnią medžiagą nuo odos jis valėsi alkoholiu suvilgyta medvilnine skiaute. Tačiau jo mintys tą akimirką klaidžiojo kažkur kitur. Užsisvajojęs V.Bondarenka sviedė alkoholiu suvilgytą skiautę į šiukšlių dėžę, tačiau nepataikė. Skiautė nukrito ant atviros elektrinės viryklės. Kosmonautai dažnai palikdavo ją nuolatos įjungtą – aiškindavo, kad ankštoje patalpoje būdavo vėsu.
Patalpa ir visa, kas joje buvo per dešimtį dienų buvo prisisunkusi deguonies. Ant įkaitusios viryklės spiralės nusileidusi skiautė užsidegė ir akimoju apėmė visą patalpą. Technikams pavyko tučtuojau atidaryti kameros duris. Į patalpos vidų plūstelėjus orui, gaisras bemaž išsyk užgeso. Smarkiai apdegęs V. Bondarenka buvo rastas ant grindų. Sunku patikėti, tačiau jis tebebuvo gyvas.
Jo būklė buvo siaubinga. Vilnoniai rūbai ištirpę ir prilipę prie kūno audinių, oda nudegusi, užtinusių akių vokai užlipdę akis. „Aš pats kaltas, – dar spėjo sušvokšti V. Bondarenka. – Man labai gaila... Nereikia nieko kaltinti."
Į apklotą susuktą V. Bondarenką keletas kariškių tučtuojau nugabeno į Maskvos ligoninę. Tačiau išgelbėti jo gyvybės, žinoma, nepavyko. 24-erių Valentinas Bondarenka mirė kitą rytą. Oficiali mirties priežastis – šokas ir daugybiniai nudegimai.
Kadangi Tarybų Sąjungoje buvo griežtai laikomasi „tylos įžadų“, Vakarai nei apie V. Bondarenką, nei apie patį incidentą nieko nesužinojo. Vėliau viešojoje erdvėje pasirodė spekuliacijų, neva jei sovietai būtų pasidalinę informacija apie V.Bondarenkos tragediją su amerikiečių kosminių programų administratoriais, „Apollo 1“ tragedijos galėjo būti išvengta. Kaip bebūtų, tai telieka spekuliacijomis.
