Ohajo valstijos universiteto (JAV) radijo teleskopas „Big Ear“ 1977 metais užfiksavo galingą, iki šiol nepaaiškintą radijo bangų pliūpsnį, sklidusį nuo Šaulio žvaigždyno pusės. Signalas sklido 1420 MHz dažniu – tai yra 21 cm ilgo bangos, būdingos toms, kurias iš kosminės erdvės skleidžia neutralus vandenilis. Mokslininkai manė, kad jeigu kokia nors intelektuali gyvybės forma norėtų mums siųsti savo signalus, jos atstovai laikytųsi prielaidos, kad ir mūsų mokslininkai tirtų galaktiką būtent tame – 21 cm ilgio – bangų ruože, tad signalą neabejotinai užfiksuotų. Beje, dėl tos pačios priežasties „Big Ear“ daugiausiai ir klausėsi 1420 MHz/21 cm radijo bangų.
Signalas buvo toks galingas, keistas ir nebepasikartojantis, kad mokslininkai, negalėję paaiškinti jo kilmės, pakrikštijo jį „Wow!“ signalu, o per vėlesnius metus jis apaugo ištisais sluoksniais mitų, spėlionių ir svarstymų, kad tai iš tiesų turėtų būti kažkokios mums nežinomos kosminės civilizacijos egzistavimo ženklas.
Tačiau visai neseniai St.Petersburgo koledžo (Florida) ir Planetų mokslo centro mokslininkas Antonio Parisas publikavo naujus tyrimo rezultatus, kuriais remdamasis tvirtina, kad iš tiesų „Wow!“ signalas atkeliavo ne nuo tolimos žvaigždės, o nuo kometos, kuri anuomet buvo ganėtinai netoli Žemės.
Norėdamas patikrinti savo spėjimą A.Parisas nukreipė 10 metrų skersmens radijo teleskopą į kometą 266/P Christensen, kuri 1977 metais skriejo pro Šaulio žvaigždyną. Ir recenzuojamame leidinyje „Journal of the Washington Academy of Sciences“ patvirtino, kad jo eksperimento metu iš tiesų užfiksuotas 1420 MHz signalas nuo minėtosios kometos. Tokiu būdu jis tarsi patvirtino – „Wow!“ signalą siuntė ne ateiviai, o negyva kometa.
Tačiau tokiomis astronomo išvadomis patikėjo ne visi. Štai Karalienės universiteto Belfaste (Šiaurės Airija) astronomas Alanas Fitzsimmonsas – patyręs kometų ekspertas – A.Pariso išvadas pavadino „šlamštu“. Jis remiasi ne tik tuo, kad iki šiol joks 1420 MHz dažnio signalas nebuvo užfiksuotas sklindantis nuo kometos, bet ir nurodo, kad 266/P Christensen yra santykinai rami kometa net ir perihelio (priartėjimo prie Saulės) metu. Šios kometos perihelis vyksta jai nuo Saulės būnant 2,3 astronominių vienetų atstumu (t. y., kai kometa nuo Saulės būna 2,3 karto toliau, nei Žemė).
„A.Parisas nusitaikė į kometą, kuri perihelio metu būna labai menkai aktyvi. O jis kometą stebėjo tada, kai ji buvo 4 AV atstumu nuo Saulės – tai reiškia, kad ji tuo metu turėjo būti praktiškai visiškai neaktyvi. Ji apskritai tuo metu neturėjo palikti vandenilio pėdsakų, kas reiškia, kad jis tos kometos matyti net negalėjo“, – aiškina A.Fitzsimmonsas.
Airių astronomui antrina ir SETI projekto vyriausiasis astronomas Sethas Shostakas. „Nesu girdėjęs apie jokį 21cm ilgio neutralaus vandenilio bangų užfiksavimą nuo kometos, o kadangi tirdavau galaktikas neutralaus vandenilio linijoje, tikriausiai būčiau apie tokį faktą girdėjęs“, – sakė A.Shostakas.
Bet A.Parisas savo pozicijos neišsižada. „Astronomai vandenilio emisijų nuo kometų nėra užfiksavę dėl to, kad specifinių šio klausimo tyrimų apskritai beveik nėra buvę. Keletas panašių tyrimų pasitaikė, tačiau įtariu, kad esame pirmieji, kurie sukonstravo 10 m skersmens teleskopą konkrečiai šio Saulės sistemos kūno tyrimams“, – teigė peikiamo tyrimo autorius.
Dar viena kritikos A.Parisui priežastis – 1977 metų rugpjūčio 15 dieną, kai buvo užfiksuotas „Wow!“ signalas, kometa buvo šiek tiek ne toje vietoje. Tuometinis Ohajo valstijos universiteto Radijo observatorijos direktorius Boba Dixonas nurodo, kad tuo metu 266/P Christensen lokacija buvo RA 18h 32m 15s, deklinacija –27º 22’. Tuo tarpu „Wow!“ signalas atkeliavo arba iš RA 19h 25m 31s su –26º 57’ deklinacija, arba iš RA 19h 28m 22s. Abiem atvejais jeigu signalas būtų sklidęs nuo 266/P Christensen, jį „Big Ear“ teleskopas būtų užfiksavęs 55 minutėmis anksčiau.
Išsijungęs signalas
Neužtikrintumas dėl signalo šaltinio koordinačių randasi dėl „Big Ear“ teleskopo ypatumų. Tai yra ne tradicinis lėkštės formos teleskopas, o aparatas, sudarytas iš dviejų reflektorių, stovinčių abipus trijų amerikietiško futbolo aikščių ploto aliuminio plokštėmis iškloto teleskopo – vienas iš reflektorių yra plokščias ir palenktas, o kitas – paraboloidinis. Iš dangaus atkeliavę ir nuo reflektorių atsimušę radijo bangų signalai yra nukreipiami į du teleskopo detektorius. Kadangi šiuos detektorius skiria 40 minučių kampinis atstumas, radijo signalo šaltiniui keliaujant dangumi virš teleskopo signalas iš pradžių būtų užfiksuojamas vieno detektoriaus, tada 70 sekundžių būtų nematomas, o vėliau būtų fiksuojamas kitu detektoriumi.
Keista tai, kad „Wow!“ signalą užfiksavo tik vienas iš detektorių, o dėl teleskopo duomenų rinkimo ir analizės ypatumų negalima pasakyti, kuris tai buvo detektorius. Tai reiškia, kad per tą 70 sekundžių „nematomumo“ tarpą signalas arba įsijungė, arba išsijungė. Bet kuriuo atveju, tai buvo arba nežinomo astrofizikinio reiškinio nenuolatinis signalas, arba kaip tik per tą 70 sekundžių tarpelį įjungto arba išjungto ateivių siųstuvo darbas.
A.Parisas pripažįsta, kad jo siūloma kometinės signalo kilmės teorija negali paaiškinti, dėl ko signalą užfiksavo tik vienas „Big Ear“ detektorius. Nors kometos, skirtingai nei fiksuotas pozicijas turinčios žvaigždės, nuolat juda dangaus skliautu, jos juda nepakankamai greitai, kad vos per 70 sekundžių dingtų iš „Big Ear“ pasiklausymo lauko.
„Detektorių klausimas yra toks, kad į jį atsakyti negali niekas – taip pat aš. Bet yra kažkokių duomenų, lyg ir rodančių, kad to priežastis yra ne dangaus reiškinio, o teleskopo pusėje“, – sakė astronomas.
B.Dixonas yra tvirtai įsitikinęs, kad tai nebuvo techninio gedimo pasekmė: „Mūsų teleskopas tuo metu dirbo absoliučiai normaliai ir tą pačią dieną kitų astronominių objektų signalus fiksavome abiem detektoriais“.
Faktai prieš folklorą
Nepaisant trijų galingų kritikos iečių – kad nėra žinoma, jog kometos skleistų signalus 1420 MHz dažniu, netinkamos šaltinio pozicijos ir signalo fiksavimo tik vienu detektoriumi – A.Parisas laikosi savo teorijos. Jis savo darbą aprašo kaip trijų pakopų projektą. Pirmoji pakopa buvo hipotezės vystymas, antroji – kaip tik neseniai aprašytas dangaus stebėjimas radijo bangų dažnyje, trečioji, kurią ketinama aprašyti 2018 metais, yra paaiškinimas mechanizmų, dėl kurių buvo užfiksuotas toks galingas neutralaus vandenilio emisijos signalas iš tokios neaktyvios kometos, kaip 266/P Christensen.
Be to, astronomas pats kritikuoja savo kritikus: „Įtarčiau, kad SETI projektas, naudojęsis „Wow!“ signalu kaip pajamų šaltiniu, sunerimo“. Kita vertus, tokios pastabos pagrįstumą gali mažinti aktas, kad ir S.Shostakas, ir kiti SETI mokslininkai ne kartą patys bandė paneigti „intelektualią“ keistojo signalo kilmę nurodydami, kad jų stebėjimo duomenyse jau ne kartą yra pasitaikę tokių trumpalaikių signalų, kurie užfiksuojami tik kartą ir daugiau niekada nebepasikartoja.
O šių metų rugpjūtį paminėsime „Wow!“ signalo, neištrinamai įsirašiusio į SETI projekto folklorą, keturiasdešimtąsias sukaktuves – jis ir vėl neabejotinai susilauks padidėjusio žiniasklaidos dėmesio. Iš dalies toks dėmesys randasi dėl galimybės, kad niekada taip ir nesužinosime, iš kur jis atsklido – ir net nesvarbu, ar jo šaltinis yra natūralus kosminis reiškinys, ar kažkokių gyvų būtybių darbas.
Tuo tarpu A.Parisui teks gerokai pasiraitoti rankoves ir imtis darbo norint įtikinti skeptiškus mokslininkus, tokius, kaip S.Shostakas, kuris sakė: „Nemanau, kad idėjoje, jog „Wow!“ signalas atkeliavo nuo kometos, yra kažkas protingo“.
