Jeigu paaiškėtų, kad tyrimo autoriai neklysta, geologų bendruomenei tai būtų tikras smūgis, mat iki šiol buvo įprasta manyti, kad žemyninės tektoninės plokštės – planetos sluoksnis, sudarantis žemynus – yra pernelyg plūdrios, kad panertų į skystą vidurinį mūsų planetos sluoksnį – mantiją, kurios paviršiuje plokštės ir plūduriuoja.
„Iki šiol buvo manoma, kad mantija ir plokštės sąveikauja santykinai nestipriai. Tačiau šis mokslinis darbas tvirtina, kad bent jau tam tikromis sąlygomis tai nėra tiesa“, – sakė vienas iš tyrimo autorių, Čikagos universiteto geologas Davidas Rowley.
Prapuolusi pluta
Įtarimų, kad Žemei trūksta dalies sausumos, D. Rowley kilo tada, kai jis su kolegomis analizavo lėtą Indijos ir Eurazijos tektoninių plokščių susidūrimą. Šie du stambūs tektoninių plokščių gabalai vienas į kitą spaudžiasi jau 60 mln. metų. Būtent dėl jų susispaudimo iškilo Himalajų kalnai. Mokslininkai derindami duomenis iš įvairiausių šaltinių, bandė nustatyti pirminį tektoninių plokščių dydį iki jų susidūrimo.
Ir naujausi skaičiavimo duomenys, publikuoti leidinyje „Nature Geoscience“, parodė, kad egzistuoja keistas disbalansas. Net ir įvertinus suglamžytus tektoninių plokščių gabalus, kurie buvo išspausti į Žemės paviršių ir suformavo Himalajus, perteklinė šių plokščių dalis, tas atplaišas, iš kurių susiformavo Pietryčių Azija bei per milijonus metų dėl erozijos po vandeniu atsidūrusias tektoninių plokščių dalis, D. Rowley su kolegomis niekaip nesugebėjo paaiškinti, kur dingo pusė pradinės Indijos ir Eurazijos masės.
Tad buvo prieita netikėta išvada.
„Jeigu tikrai įvertinome visus įmanomus sprendimus Žemės paviršiuje, lieka daryti išvadą, kad likusioji masės dalis buvo praryta mantijos“, – sakė Čikagos universiteto geofizikos doktorantė Miquela Ingalls.
Keičiasi supratimas
Dabartinės geologijos mokslų žinios byloja, kad žemyninė tektoninių plokščių dalis neturėtų skęsti į mantiją. Mokslininkams jau ilgą laiką žinoma, kad į mantiją gali pateki tankesnė vandenyninė plokščių dalis – šis procesas aktyviai vyksta subdukcijos zonose, kur viena tektoninė plokštė sprūsta po kita. Šio proceso metu susidaro gilios vandenyninės įdubos. Tanki vandenyninė plokštė palenda po mažesnio tankio žemynine plokšte ir dėl plokščių judėjimo gilyn smenganti vandenyninės plokštės dalis išskysta bei susimaišo su mantija.
Tačiau dėl žemyninių plokščių plūdrumo iki šiol manyta, kad jos yra tarsi plaustai: kiek begrūstum gilyn, jos iššoks atgal į viršų.
Bet naujausio tyrimo duomenys paragins mokslininkus iš naujo svarstyti, ar tai tikrai yra tiesa bei kaip iš tikrųjų vyksta plokščių judėjimas. Be to, tas pats tyrimas gali padėti išaiškinti kai kurias geochemijos mįsles. Pavyzdžiui, kartais per ugnikalnių išsiveržimus į paviršių išmetami tokie elementai, kaip švinas ar uranas, kurie mantijoje nėra labai įprasti. Tačiau jų gausu žemyninėse plokštėse. Ir jeigu Indijos-Eurazijos plokščių susidūrimas tikrai vyko taip, kaip įsivaizduoja Čikagos universiteto mokslininkai bei šis procesas nėra išimtinis, tuomet, anot D. Rowley, būtų nesunku paaiškinti kaip šie elementai patenka į mantiją ir vėl būna išspjaunami į paviršių.
„Mūsų darbo svarba yra ta, kad jeigu Indijos-Azijos susidūrimų sistema yra visai Žemės istorijai būdingas procesas, vadinasi, tektoninių plokščių elementai nuolat buvo įmaišomi į mantiją“, – aiškina geofizikas.
