Tiesa, penktąjį metų mėnesį, ypač jo pabaigoje, naktys šviesios ir trumpos, tad stebėjimams belieka vos kelios tikros, taip vadinamos astronominės, tamsos valandos.
Gegužės dangus virš Lietuvos
Gegužė Lietuvoje dažniausia būna vasariškai nuotaikinga – šilta, saulėta, pasidabinusi žaluma ir tūkstančiais žiedų. Miškuose užkukuoja gegutė (gegužė) – būtent jos vardu pavadintas mėnuo, nors senovėje lietuviai jį ir Sėtiniu, ir Žiedžiumi ar Žiedų mėnesiu vadino. Tuo tarpu kitose kalbose plačiai paplitęs Majaus mėnesio (Maia, May) pavadinimas kilo iš romėnų deivės Majos vardo, lotynų kalba reiškiančio šventumą, didingumą (Majesta). Antikinėje mitologijoje didžioji Maja, piemenų dievo Fano dukra, Vulkano žmona ir Merkurijaus motina tapatinama su atgimstančios augmenijos deive Flora.
Šiltąjį ir šviesųjį metų laiką, prasidedantį geguže, mums dovanoja kasdien aukštai virš horizonto nepailstamai užkopianti Saulė – svarbiausias mums šviesulys. Sąryšį tarp geltonojo disko teikiamos ypatingos energijos ir procesų gamtoje žmonės pastebėjo dar civilizacijos priešaušriuose. Vėliau ištisos kultūros nuo Centrinės Amerikos iki Šiaurės Afrikos, nuo Priešakinės Azijos iki Tolimųjų Rytų, suvokdamos Saulės reikšmę gyvybės stebuklui, ją šlovino ir dievino, statė jai šventyklas ir jai meldėsi...
Saulės kultas ženklų pėdsaką paliko ir baltų kultūroje. Senovės lietuviai saulutei lenkėsi kaip daugelis to meto tautų.
Saulė senovės lietuvių kosmologinėje tautosakoje
Nors baltų kultūros tyrėjai vieningai nesutaria, tačiau esama pagrindo manyti, jog maždaug prieš 4 tūkstantmečius Saulė vaizduota daugiausia zoomorfiniu, t.y. laukinių gyvūnų, žvėrių pavidalu. Vėliau, jau kaplinės žemdirbystės laikais, apie XV-X a. pr. Kr. Saulė pradėta laikyti antropomorfine – žmogiškų bruožų ir savybių turinčia būtybe, dangaus šeimininke, kuriai skiriamos maldos, užkeikimai, atnašavimai.
Saulė lietuvių kosmologinėje tautosakoje vaizduojama kaip mergina su ilgais aukso ar linų plaukais, linų ar gėlių žiedų vainiku. Kai kuriuose mituose ji pasipuošusi auksine karūna, apsirengusi ilgais auksiniais drabužiais, su švytinčia skraiste ant pečių. Iš archainių pasakų, sakmių ar padavimų žinome, jog Auksakasė netinginiauja, nepiktnaudžiauja savo išskirtinumu, o kaip kiekviena žemės moteris dirba įvairiausius darbus: verpia, siuva, skalbia, sodina ir ravi daržą, dabinasi, ruošia vaišes ir t.t. Be to, suasmeninta deivė Saulė dažnai šypsosi, juokiasi, kartais liūdi, verkia ar rauda.
Senovės lietuvių etnokosmologijoje Saulė kartais laikoma Mėnulio seserimi, bet dažniausiai – žmona. Specialistų nuomone, išlikę pasakojimai apie tai, kad Saulė siuntė piršlius pas Mėnulį, rodo, jog šie įvaizdžiai atsirado ankstyvojo matriarchato laikais, kai viešpatavo paprotys moterims rinktis vyrą ir siūlyti tuoktis.
Archaiškas baltiškas mitas byloja, kad labai seniai Saulė ir Mėnulis įsimylėję, apsigyvenę vienoje trobelėje ir susilaukę dukters Žemės. Tačiau po kurio laiko susipyko ir norėjo skirtis, bet negalėjo pasidalyti dukters. Tuomet Griausmas (Perkūnas) šitaip patvarkęs: dieną į žemę žiūrės Saulė, o naktį – Mėnuo. Taip jie iki šiol ir pildo Dievo valią.
Iš tautosakinių šaltinių aiškiai matome, kaip senoliai buvo sureikšminę Saulės skleidžiamos šviesos galią: manyta, jog Saulei šviečiant demonai, velniai ar kipšiukai pasirodantys labai retai – blogis siautėja tamsiuoju paros metu. Panašu, jog šis tikėjimas paveikė net kasdienių, ,,žemiškų” rūpesčių sferą – patys svarbiausi darbai buvo atliekami Saulei tekant – balnojami žirgai, iš šulinių semiamas vanduo, šeriami gyvuliai, džiaustomi skalbiniai... Iš didelės pagarbos Saulei net buvo draudžiama į ją rodyti pirštu, nes ji galinti supykti ir nubausti.
Visus ūkio darbus mūsų protėviai stengdavosi užbaigti Saulei dar nenusileidus. Įdomu ir tai, kad Saulei leidžiantis, žadindavo ligonius, kad paskutinioji šviesa nenusineštų jų gyvybės. Tikėta, jog jei ligonis nemirė iki Saulės nusileidimo, jis sulauks saulėtekio. O Saulei nusileidus, kai kurių buities darbų žmonės nedirbdavo, bijodami, kad jiems nepakenktų blogosios dvasios: pavyzdžiui, negamindavo maisto, kad jis nesugestų, nesiūdavo drabužių, kad jie neplyštų, o Rytų ir Pietų Lietuvoje moterys nakčiai kasas rišdavo į kuodelius, kad miegančioms laumės nenukirptų.
Visi šie tikėjimai bei archainiai įvaizdžiai parodo, kiek Saulė svarbi baltiškajam pasaulėvaizdžiui. Dangaus šviesulio kulte gausu maginių bei antgamtinių pasaulio pajautos elementų, kadangi tikroji gamtos ir dangaus reiškinių prigimtis nebuvo žinoma, ir paslaptis sąlygojo pagarbią baimę. Šiandien apie Saulę mokslas gali pateikti žymiai patikimesnės informacijos, tačiau teisybės dėlei privalome pripažinti, jog tikslios, pragmatinės ir ,,sausos” žinios tikrovę kartais pavojingai supaprastina, nustebuklina...
Saulė – įkaitusių dujų kamuolys
Dėl suprantamų priežasčių Saulė mums labai svarbi ir reikšminga, tačiau iš tikrųjų ji – niekuo neišsiskirianti žvaigždė iš kitų žvaigždžių. Visatoje spindi daugybė šimtus kartų didesnių ir tūkstančius kartų šviesesnių saulių. Mūsų Saulės skersmuo prilygsta 109 Žemės skersmenims, o jos masė didesnė už mūsų planetos masę beveik 330 tūkstančių kartų. Palyginimui – jeigu Saule laikytume didelį obuolį, Žemė būtų tarsi aguonos grūdelis, esantis per 10 metrų nuo obuolio!
Nors mes matome tik jos paviršių, apie Saulės vidinę struktūrą galima spręsti iš netiesioginių eksperimentų ir teorinių modeliavimų.
Taigi, nors Saulės vidutinis tankis yra ne ką didesnis už vandens tankį, ji greičiau panašesnė ne į skysčio, o į labai įkaitusių 1,4 milijonų kilometrų skersmens vandenilio ir helio dujų rutulį, nutolusį nuo Žemės per 150 milijonų kilometrų.
Mus pasiekianti šviesa bei šiluma sklinda iš regimojo Saulės paviršiaus – fotosferos – kelių šimtų kilometrų storio sluoksnio, kur temperatūra siekia 5 500 laipsnių. Skverbiantis į gelmes tiek tankis, tiek temperatūra palaipsniui didėja. Maždaug 200 000 kilometrų skersmens Saulės branduolyje, kur dujų tankis dešimtis kartų viršija švino (!) tankį, o temperatūra siekia 16 milijonų laipsnių, „liepsnoja“ termobranduolinis reaktorius – vyksta branduolinės sintezės reakcijos (vandenilis pavirsta heliu), dėl kurių Saulė ir šviečia. 0,1 g medžiagos, ištrauktos iš Saulės gelmių, mažiau nei per 1 sekundę išdegintų visa, kas gyva 150 km spinduliu. Tai bent energija!
Didžiąją jos dalį Saulė išspinduliuoja fotonų dalelėmis, kurioms prasibrauti iš gelmių iki paviršiaus itin sudėtinga dėl didelio medžiagos tankio, o pasiekę Saulės paviršių, atkaklieji fotonai pasklinda kosminėje erdvėje, apšviesdami ir mus. Tik įsivaizduokite: jei kelią, lygų Saulės spinduliui, fotonas vakuume nulekia per 2 sekundes, tai pačioje Saulėje jį įveikia tik per milijoną metų. Tai reiškia, jog jei branduolinės reakcijos Saulėje staiga nutrūktų, mes to nepajustume dar milijoną metų!
Išties aktualus klausimas, kiek laiko Saulei užteks turimo ,,kuro”. Baimintis nėra ko – skaičiavimai rodo, kad ji švies ir šildys dar mažiausiai 5 milijardus metų. Na, o teoriniai kitų žvaigždžių tyrimai ir stebėjimai leidžia prognozuoti, kas nutiks Saulei branduoliniam kurui baigiantis: jos gelmės ims trauktis, o išoriniai sluoksniai smarkiai išsipūs – Saulė per kelias dešimtis milijonų metų taps raudonąja milžine. Ilgainiui išorinis sluoksnis nuo Saulės atitrūks ir pasklis erdvėje blėstančiu burbulu. Saulės branduolys virs baltąja nykštuke, ne ką didesne už mūsų planetą, kurioje jau seniausiai gyvybės nebebus nė pėdsako.
Tad apibendrintai tarus, Saulė yra sudaryta iš nedidelės šerdies, kurioje vyksta ir dar ilgai vyks termobranduolinės reakcijos bei bus gaminama energija, ir ją supančio švytinčio apvalkalo, kurio paviršių mes matome.
Saulės dėmės ir aktyvumo ciklas
Žvelgiant iš toli Saulė mums atrodo kaip akinamai gelsvas kamuolys, kurio paviršius idealiai vienodas ir tolygus. Tačiau stebėjimai rodo, kad Saulė toli gražu nėra nei rami, nei pastovi: pulsuojančios granulės, tamsios dėmės, tūkstančius kilometrų aukštyn kylantys įkaitusių dujų liežuviai atskleidžia audringą ,,vidinį” mūsų žvaigždės charakterį ir žaismingą jos ,,išorinį” būdą.
Mokslininkai pastebėjo, jog tiek protuberantai – milžiniškos karštų dujų kilpos, kartais pakylančios 100 000 kilometrų virš Saulės, tiek dėmės – dažnai kelis kartus didesnės už Žemės rutulį vėsesnės ir tamsesnės paviršiaus sritys, dėsningai susiję su Saulės magnetinio lauko pokyčiais.
Paprastai šnekant, magnetinį lauką Saulėje sukuria įelektrintų dujų judėjimas. Skirtingai nuo Žemės, Saulė kieto paviršiaus neturi, todėl atskiros jos dalys gali judėti skirtingais greičiais. Dėl nevienodo sukimosi, magnetinis laukas susukamas į painią struktūrą. Vienur jis sustiprėja, kitur – susilpnėja, kol galiausiai vėl grįžta į pirminę būseną. Šių pokyčių ciklas sukuria ir suardo Saulės magnetinį lauką bei apverčia jos magnetinius polius.
Pirmosios Saulės dėmės moksliškai aprašytos apie 1610 metus.
Maždaug kas 11 metų Saulė pasiekia aktyvumo maksimumą, kuomet protuberantų liežuviai prilygsta atstumui nuo Žemės iki Mėnulio, o dėmių skaičius ir dydis išauga tiek, kad jas iš Žemės galima stebėti plika akimi! Nenuostabu, kad stambių Saulės dėmių aprašymų yra senovės kinų, japonų, arabų, graikų astronomų metraščiuose. Smulkesnių dėmių skaičių astronomai pradėjo sekti ir jų prigimtį tyrinėti jau po teleskopo išradimo. Pirmosios Saulės dėmės moksliškai aprašytos apie 1610 metus, o šiandien jau žinome, jog šias vėsesnes sritis sukuria tose vietose trumpam itin sustiprėjęs magnetinis laukas.
Dar XIX a. buvo pastebėta, kad Saulės dėmių pagausėja kas 11 metų, tačiau analizuodami XV-XVIII a. atliktų Saulės stebėjimų rezultatus, mokslininkai nustebo, kad nuo 1643 iki 1715 metų dėmių beveik visiškai nebuvo. Šis laikotarpis, pavadintas Maunderio minimumu – pirmojo astronomo, pastebėjusio šį efektą vardu – sutapo su vadinamuoju Mažuoju ledynmečiu, kai Europoje ir kitur buvo nusistovėjusios ypač šaltos žiemos.
Nors ryšį tarp Saulės aktyvumo ciklo ir Žemės klimato pokyčių dar reikia įrodyti, turime patikimų duomenų, kad Saulės ciklas įtakojo orus praeityje. Pavyzdžiui, ,,ramios“ Saulės periodas 1450-1550 metais taip pat sutapo su atšalimu, o 1100-1250-aisiais užsitęsusį aktyvumo pakilimą lydėjo neįprasti vasaros karščiai. Peršasi ir kita svarbi išvada: 11 metų aktyvumo ritmas nėra reguliarus, o Saulės ,,nuotaikų” svyravimai atspindi tam tikrus pačiose jos gelmėse vykstančius procesus, apie kuriuos dar mažai žinome. Tad mokslininkai atsakymų vis dar ieško.
Gegužės nakties skliaute – žvaigždynų raštai
Dažnai nė nepagalvojame, jog Saulė – vienintelė žvaigždė, matoma dieną. Naktį sužimba tūkstančiai tolimųjų saulių, o ryškiausias dar žiloje senovėje žmogaus fantazija, kaip žinia, sujungė į įvairiausias geometrines figūras – žvaigždynus. Gegužės skliautą padabina ne vienas įspūdingas šviesulių ornamentas. Daugelį jų rasti bei visai nesudėtinga, net įdomu, tik stebėjimui reiktų pasirinkti atvirą, tamsią, t.y. šviesos šaltiniais neužterštą vietą, geriausia, žinoma, už miesto.
Jau anksčiau esame rašę, jog puikus nakties skliauto orientyras – lengvai atpažįstami Didieji Grįžulo Ratai (Ursa Major), dešiniau nuo kurių esantys Mažieji Grįžulo Ratai (Ursa Minor) geografinėje Lietuvos platumoje visuomet mirguliuoja šiaurėje. Gegužės vidury pusiaunaktį tarp Didžiųjų ir Mažųjų Grįžulo Ratų šiek tiek dešiniau vingiuoja Drakonas (Draco), po juo švyti Cefėjas (Cepheus), o dar kiek žemiau – Kasiopėja (Cassiopeia) ir ilgakaklė Žirafa (Camelopardalis). Jei toliau gręžtumės pagal laikrodžio rodyklę, rytinėje skliauto dalyje išvystume sparnus plačiai išskleidusią Gulbę (Cygnus) su ja ženklinančiu Denebu, taip pat nedidelį Lyros (Lyra) žvaigždynėlį, kurio ryškiausia žvaigždė – melsvoji Vega – bene pirmoji sužimba vakaro sutemose.
Pietryčiuose spindi galingasis Heraklis (Hercules), kuriame stipresniais žiūronais ar nedideliu teleskopu kaip mažą vatos gumuliuką galime įžiūrėti kamuolinį žvaigždžių spiečių M13 – tą patį, į kurį 1974 metais galingu Aresibo (Arecibo) radioteleskopu Puerto Rike buvo pasiųstas užkoduotas pranešimas, tikintis, kad jame greta daugybės senų, Saulės tipo žvaigždžių skrieja protingomis būtybėmis apgyvendintos planetos (keblumas: signalas į vieną pusę keliaus beveik 20 tūkstančių metų – toks atstumas mus skiria).
Toje pačioje dangaus pusėje virš horizonto jau pakilęs Gyvatnešio (Ophiuchus) žvaigždynas, taip antikiniais laikais pavadintas mitologinio Argonautų laivo gydytojo Asklepijo garbei tikriausiai todėl, kad senovės Graikijoje jis buvo vaizduojamas su gyvate apsivijusia lazda...
Piečiau, beveik virš galvos, pagal rausvai mirksintį Arktūrą galime rasti Jaučiaganio (Bootes) žvaigždyną, o po juo melsvoji Spika žymi Mergelės žvaigždžių girliandą. Čia pat, tik arčiau horizonto – Svarstyklės (Libra).
Vakaruose puikuojasi Liūtas (Leo), o iš už horizonto į naktinį gegužės dangų kopia Vėžys (Cancer) bei už menamų rankų susikibę Dvyniai (Gemini). Visai šalia, kiek aukščiau šuoliuoja Lūšis (Lynx) ir Liūtukas (Leo Minor).
Visų žvaigždžių ornamentų nė neišvardinsi – gegužę Lietuvos danguje iš viso matomos kelios dešimtys didesnių ir mažesnių, ryškesnių ir blausesnių žvaigždynų.
Planetų stebėjimo sąlygos: suartėjimai ir tranzitas
Iš planetų vakarėjančiame danguje pirmasis pasirodo Jupiteris, mat jis pateka dar dieną, o matomas tampa Saulei jau nusileidus – pirmojoje mėnesio pusėje planetų karalius sušvinta pietinėje skliauto dalyje, antrojoje – pietrytinėje, bet visą gegužę jo šviesis palengva blėsta. Leidžiasi Jupiteris vakaruose dar neprašvitus.
Marsas teka pietryčiuose apie 22 val. ir matomas visą naktį. Kasdien ryškėdamas, gegužės 22-ąją jis pasiekia didžiausią šiais metais šviesį, tik nežymiai nusileisdamas Jupiteriui. Tad antroji mėnesio pusė – geriausias metas Raudonosios planetos stebėjimams.
Žiedų valdovas Saturnas gegužę pakyla paskui Marsą tame pačiame pietrytiniame horizonte ir neaukštai matomas visą naktį. Verta įsidėmėti, jog naktį iš 22-osios į 23-ąją, jei tik bus giedra, turėsime galimybę stebėti Saturno ir Mėnulio suartėjimą, o įspūdingą vaizdą papildys netoliese ryškiai rausvai mirguliuojantis Marsas.
Nors Merkurijus gegužės naktimis nėra matomas, jį išvysti galėsime dienos metu gegužės 9-ąją! Kaip jau anksčiau skelbė 15min.lt, tądien vyks Merkurijaus tranzitas – planeta kaip mažas juodas taškelis praslinks Saulės disku. Saulės sistemos mažylio kelionė geltonojo apskritimo fone truks kone septynias valandas – nuo momento, kai Merkurijus pasieks Saulės disko kraštą (apie 14 val. Lietuvos laiku) iki momento, kai reginį pasiglemš tirštėjančios vakaro sutemos (apie 21 val. Lietuvos laiku).
Nepraleiskite puikios progos, nes kitas tranzitas Lietuvoje bus matomas 2032 metais. Tik norėtume priminti ir perspėti: stebėti Saulę plika akimi itin pavojinga sveikatai, todėl pasirūpinkite specialiomis apsaugos priemonėmis – stipriais šviesos filtrais ir nuoširdžiai tikėkitės giedros… O kad būtų aišku, kas mūsų laukia gegužės 9-ąją ir kokia šio reiškinio prigimtis, rekomenduojame pažiūrėti vaizdo medžiagą:
