Mokslininkai bando sugrąžinti penkis seniai prarastas genų grupes, smarkiai lemiančias saldžiarūgštį skonį, kurio pomidorams trūksta jau pastaruosius 50 metų. Jie daugiausia naudoja natūralios selekcijos metodus, o ne genų inžinerijos technologiją.
„Žinome, kas negerai su šiuolaikiniais pomidorais ir gana gerai nutuokiame, kaip tai pataisyti“, – sakė Floridos universiteto sodininkystės ekspertas Harry Klee, vienas iš ketvirtadienį žurnale „Science“ pasirodžiusio tyrimo autorių.
Pomidorų derlius nuo 1960 metų patrigubėjo, tačiau jų skonis nuolat blanko, nes daugiau dėmesio buvo skiriama vaisių dydžiui ir tvirtumui. Kaip sakė H.Klee, skanesni pomidorai parduotuvėse galėtų atsirasti jau per trejus metus.
„Niekas tyčia nesistengė, kad atsirastų pomidorai, neturintys skonio, – sakė mokslininkas. – Iš esmės lėmė neapdairumas.“
Pagrindinė problema – dydis. Augintojai augina vis didesnius pomidorus ir nori, kad ant vieno augalo užaugtų kuo daugiau vaisių. Tačiau dėl to kyla rūpesčių, nes kiekvienam pomidorui tenka augalo pagaminamas ribotas cukraus kiekis. Jeigu pomidorų daugiau ir jie stambesni – tuomet kiekviename vaisiuje yra mažiau cukraus, taigi, ir mažiau skonio.
Taigi H.Klee su kolegomis palygino parduotuvėse pardavinėjamų pomidorų veislių genomus su nehibridinėmis veislėmis, kad pamėgintų sugrąžinti parduotuviniams pomidorams sodo gėrybių skonį
Geri nedidelio dydžio nehibridiniai pomidorai yra „lyg saldainiai“, – sakė tyrime nedalyvavusi Niujorko universiteto mitybos profesorė Marion Nestle. „Žmonėms, kuriems rūpi maisto skonis, tai labai svarbu“, – pabrėžė ji.
H.Klee išskyrė keletą genų, lemiančių cukraus kiekį ir prisidedančių prie skonio, tačiau išsiaiškino, kad jie taip pat neveiks, nes jie nesutampa su pomidorų augintojų poreikiu užauginti didelių ir gerai transportuojamų vaisių.
Galiausiai jis rado genomo sritis, lemiančias pomidoro aromatą, bet ne dydį ar tvirtumą. Pakeitus tuos genus masiškai pardavinėjamuose pomidoruose, problema turėtų būti išspręsta, nes aromatas yra svarbi skonio sudedamoji dalis, aiškino tyrėjas.
Pakeitus tuos genus masiškai pardavinėjamuose pomidoruose, problema turėtų būti išspręsta, nes aromatas yra svarbi skonio sudedamoji dalis, aiškino tyrėjas.
Genų keitimas laboratorijoje pagreitintų šį procesą, tačiau dėl menko vartotojų pasitikėjimo ir reglamentų H.Klee pasirinko įvairius natūralios selekcijos metodus. Pavieniams žiedams apdulkinti jis naudojo elektrinį dantų šepetėlė.
Mokslininkas sakė, kad tikslo jam dar nepavyko pasiekti, tačiau teigė, kad trūksta nedaug.
Tuftso universiteto mitybos profesorius Jose Ordovasas šį darbą įvertino teigiamai, tačiau įspėjo: „Gali būti, kad kai kurių požymių neįmanoma pakeisti ir negalima priversti augalo elgtis, kaip norite.“
Floridos pomidorų augintojų komiteto atstovas Reggie Brownas taip pat pagyrė studiją ir sakė, kad ji gali padėti prekybos centruose pardavinėjamus pomidorus padaryti skanesnius.
Nesvarbu, kaip smarkiai mokslininkai stengsis pakeisti masinės prekybos pomidorus, jei vaisiai bus nurenkami per anksti ir laikomi šaltai, jų skonis gali nublankti. Pirkėjai savo ruožtu turi būti pasiruošę mokėti daugiau pinigų už šviežesnius, neatvėsintus pomidorus, sakė H.Klee. Mokslininkas prisipažino pats savo laboratorijoje pomidorų neragaująs.
„Iš viso nemėgstu žalių pomidorų. Žinot, man jie gerokai atsibodo“, – sakė jis.