Pirmą kartą išaiškėjo genetiniai poslinkiai, kurie lemia tai, kad žirafų kaklai tokie ilgi. Apie mokslininkų atradimus rašo leidinys „Nature Communications“.
Genetikai lygino žirafos ir okapijos genus su 40 kitų žinduolių – karvių, avių, ožkų, kupranugarių, žmonių. Ir nors žirafos nuo okapijų atsiskyrė prieš 11-12 mln. metų, pastarasis gyvūnas labiau primena zebrą, nei ilgakaklę giminaitę – neturi nei ilgo kaklo, nei didesnio kairiojo širdies skilvelio, leidžiančio pumpuoti kraują tokia jėga, kuri užkelia jį 2 m aukštyn iki žirafos smegenų.
Kairysis žirafos širdies skilvelis leidžia pumpuoti kraują tokia jėga, kuri užkelia jį 2 m aukštyn iki žirafos smegenų.
Iš viso mokslininkai išskyrė 70 genų, turinčių įtakos baltymų, veikiančių skeletą bei kraujotakos ir nervų sistemą, funkcijoms.
Tyrėjai laikosi nuomonės, kad žirafos širdis ir stuburas keitėsi tuo pat metu – nedidelės genų grupės dėka.
O dėl ilgo kaklo ir ilgų šio žinduolio kojų – mokslininkai įsitikinę, kad tokiai anatomijai reikia dviejų genų. Vienas veikia skeletą, o kitas lemia didelį augimą.
Ko gero, šiame procese labai svarbus genas FGFRL1, susijęs su fibroblastų augimu. Be to, mokslininkai išskyrė dar keturis genus, turinčius baltymo domeną homeoboksą. Šie genai tiesiogiai lemia stuburo ir apatinių galūnių dalių vystymąsi. Ko gero, FGFRL1 ir homeobokso genomo duetas ir sukuria pagrindą ilgam žirafos kaklui.
Ir, galiausiai, buvo rastas genetinis pagrindimas, kaip žirafa prisitaiko prie neįprasto maisto – akacijos lapų ir pupelių.
Žirafa prisitaiko prie neįprasto maisto – akacijos lapų ir pupelių.
Šios augalo dalys yra labai maistingos, bet tuo pat metu ir toksiškos. Netgi mirtinai nuodingos kitiems žinduoliams. Tačiau genai padėjo žirafoms prisitaikyti.
Beje, dar 2015 m. kita mokslininkų grupė priėjo prie išvados, kad ilgas žirafos kaklas susiformavo per du evoliucijos etapus. Iš pradžių viena slankstelių dalis išsitempė galvos link. O po milijono metų – ir uodegos kryptimi.
