Kaip pabrėžia A.Grigienė, geologija yra ne tik apie kalnus, uolienas ir brangakmenius! Tai mokslas apie Žemės kilmę, raidą, sandarą bei procesus, vykstančius tiek gelmėse, tiek paviršiuje. Geologijos šaka stratigrafija tyrinėja Žemės plutos sluoksnius: jų sudėtį, sluoksniavimosi sąlygas ir seką, taip pat klasifikuoja stratigrafinius padalinius (stratonus) ir padeda suprasti Žemės raidos etapus. Kiekvienas stratonas yra unikalus, pavyzdžiui, gali būti sudarytas iš smėlio, molio, dolomito, klinties, kreidos ar durpių. Geologai tiria šiuos sluoksnius ir skaito Žemės istoriją tarsi knygą, kurioje kiekvienas sluoksnis – atskiras skyrius.
Žiedadulkės – klimato istorijos liudininkės
Vienas metodų – palinologija (arba sporų ir žiedadulkių tyrimai) – leidžia geologams ir kitų sričių mokslininkams sužinoti apie senovės ekosistemas, klimatą ir žmogaus poveikį aplinkai. Tiriant mikroskopines žiedadulkes ir sporas, labai ilgą laiką išliekančias jūrinėse, ežerinėse nuosėdose, durpynuose, dirvožemyje, galima rekonstruoti senovės klimatą (paleoklimatą) ir suprasti natūralias klimato kaitos priežastis. Tai svarbu prognozuojant ateities klimato pokyčius.
Geologai, naudodami šiuos mikroskopinius unikalius pėdsakus, atskleidžia, kokie augalai augo tam tikroje vietoje prieš tūkstančius ar net milijonus metų, kokiomis sąlygomis formavosi nuosėdos ir nuogulos. Pavyzdžiui, beržo keružio ir kiečio žiedadulkių gausa rodo šalto klimato laikotarpį, šilumamėgių augalų žiedadulkės – šiltą ir drėgną klimatą.
„Tyrinėjant žiedadulkes, svarbu atsižvelgti į jų dydį ir kaip toli jas perneša vėjas – medžiai produkuoja daug daugiau žiedadulkių nei žolės, o eglės ir pušies žiedadulkės vėjo pernešamos toli. Jei spektruose randama daug žolinių augalų žiedadulkių – teritorijos buvo bemiškės. Kiekviena žiedadulkė – laiko kapsulė, atverianti praeities Žemės ekosistemų ir klimato paslaptis“, – įsitikinusi geologė.
Aplinkos atkūrimas po stichijų ar katastrofų
Žiedadulkių tyrimai svarbūs ir norint išsiaiškinti, kaip ekosistemos atsigavo po stichinių nelaimių ar klimato kaitos. Jie plačiai taikomi prepleistoceno ir pleistoceno stratigrafijoje nustatant ledynmečių ir tarpledynmečių laikotarpio nuogulų ir nuosėdų amžių ir atkuriant klimato sąlygas. Pleistocene klimatas keitėsi daug kartų: ledynmečiais ledynai slinkdavo ir storu ledu padengdavo teritoriją.
Tarpledynmečiais ištirpdavo ir teritorijoje suklestėdavo augalija. Tarpledynmečio pradžioje dominavo tundriniai augalai, optimumo metu – miškai, o pabaigoje – vėl tundriniai augalai. Kiekvienam tarpledynmečiui būdinga specifinė miškų augalų rūšių kaita. Trumpalaikiai klimato atšilimai, vadinami tarpstadialais, pasižymėjo tundros ir subarktinio miško augalija.
Dinozaurų laikų žiedadulkės
Palinologai tyrinėja žiedadulkes ir sporas ir iš pagrindinių (prekvartero) geologinių laikotarpių (karbono, permo, triaso, juros, kreidos, paleogeno), taigi – ir iš dinozaurų eros. Vis dėlto šių laikotarpių žiedadulkes ir sporas dažnai sudėtinga priskirti konkretiems augalams, nes daugelis tų augalų jau išnykę.
Durpynų ir ežerų nuosėdų archyvai
Žiedadulkių tyrimai durpynuose ar ežeruose leidžia geologams atkurti ilgą ekologinę ir klimato istoriją. Kiekviename sluoksnyje žiedadulkės išlieka nepakitusios, tad galima atsekti, kokie augalai dominavo skirtingais laikotarpiais ir kaip keitėsi klimatas. Pvz., tiriant ežero dugno nuosėdas, galima sužinoti klimato pokyčius per pastaruosius 10 000 metų.
Žmonių veiklos pėdsakai
Žiedadulkių tyrimai plačiai taikomi archeologijoje, nes padeda suprasti, kaip ir kada žmonių ūkinė veikla paveikė gamtą. Žiedadulkės iš senovės žmonių gyvenviečių padeda sužinoti, kada žmonės pradėjo kirsti miškus, sėti javus ir auginti kitus kultūrinius augalus, kartu – keisti kraštovaizdį.
Ore esančių žiedadulkių tyrimai ir taikymas medicinoje
Palinologai tyrinėja ir ore esančias žiedadulkes. Jos surenkamos specialiais gaudytuvais ir apskaičiuojama jų koncentracija. Alergija dažniau pasireiškia saulėtu oru, nes tada skraido daugiau žiedadulkių. Dažniausiai alergizuoja varpinių žolių (motiejuko, eraičino, šunažolės) žiedadulkės, gerokai rečiau – medžių (tarp jų dažniausiai alergiją sukelia alksnio žiedadulkės).
Svarba bitininkystėje
Kadangi žiedadulkės – pagrindinis bičių maistas, jos pradėtos tyrinėti ir meduje. Ištyrus meduje esančias žiedadulkes, nustatoma, iš kokių augalų suneštas medus. Medus klasifikuojamas pagal tai, kokių žiedadulkių jame rasta daugiausia.
Teismo palinologija
Įdomi šios srities atšaka – teismo palinologija, kai žiedadulkės naudojamos sprendžiant kriminalinius atvejus. Žiedadulkės labai smulkios ir lengvos, tad jų galima rasti ant drabužių, batų ar net automobilių. Kadangi kiekviena vietovė turi savitą žiedadulkių „parašą“, jį galima naudoti nusikaltimo vietai nustatyti ar patvirtinti žmogaus buvimą tam tikroje vietoje.
