Šią antologiją atidarė žaidimas „Man of Medan“, pratęsė pernai išėjęs „Little Hope“, o šiemet pasirodė jau trečiasis jos žaidimas – „House of Ashes“. Taigi, koks jis?
Tiems, kas iki šiol nežino, kokie yra studijos „Supermassive games“ siaubo žaidimai, apibūdinimas galėtų būti toks: tai lyg šiuolaikiniai nuotykių žaidimai, kur mes kartais pavaldome veikėją, kartais padarome kokį nors dialogo sprendimą, bet didžiąją dalį laiko tiesiog žiūrime vaizdo intarpus arba per ribotą laiką turime nuspausti rodomus mygtukus.
Tikriausiai savo forma šie žaidimai artimiausi jau užsidariusios studijos „TellTale“ žaidimams. Na, tik „Dark Pictures“ kolekcija yra siaubo žanro.
Mažai nagrinėtas karo Irake tarpsnis
Taigi, kas konkrečiai laukia įsijungus būtent „House of Ashes“? Tai – gana įdomi istorija, kur siaubo žanro mėgstamas karo vaizdavimas perkeliamas į klaustrafobiškus urvus bei sukergiamas su priešistoriniais vampyrais.
Kaip veiksmo vieta ir laikas pasirinktas karas Irake 2003-aisiais metais, kai amerikiečiai nuvertė Sadamo Huseino diktatūrą. Tačiau žaidimas čia turi paruošęs kur kas kitokia istoriją ir tiek JAV kariai, tiek jų priešai, nugarma į keistus požemius, kurie yra dar Akado imperijos palikimas.
Svarbu paminėti, kad žaidimas „House of Ashes“ labai sumaniai išdėlioja pasirinkimus žaidėjui. Pavyzdžiui, galime pasirinkti, ar veikėjams reikės vėliau pastiprinimo iš oro, ar ne. Ar užminuoti koridoriaus praėjimą ar, geriau, sienas? Tokių sprendimų, kurie vėliau turės realias pasekmes, žaidime labai daug ir dėl to žaidėjas yra labiau įtraukiamas. Taip pat viso žaidimo metu būtent žaidėjui paliekama formuoti ir santykius tarp veikėjų.
Pavyzdžiui, ar moteris protagonistė atstums savo mylimuosius ar pasirinks kurį nors iš jų. Arba priešų kariai, su kuriais sukirsti rankomis ar galutinai išsigalabyti taip pat tampa būtent žaidėjo pasirinkimas. Su tuo susijęs ir visai vykęs naratyvas.
Gerai išrašyti ir dialogai tarp veikėjų – čia netrūksta nei rimtesnių, nei labiau link šmaikštumo vedančių temų. Kita vertus, pačių veikėjų įgarsinimas kartais balansuoja ant šaržo ribos ir tai kartais kiek išmuša iš „House of Ashes“ kuriamos atmosferos. Ypatingai kreivą šypseną kaskart vis labiau sukelia per visas žaidimų dalis pasirodantis mįslingas pasakotojas, tiesiogiai bendraujantis su žaidėju.
Lyg baisus veiksmo filmas
Kas nebūdinga praeitiems „The Dark Pictures Anthology“ žaidimams, bet kam „House of Ashes“ skiriama visai nemažai dėmesio – tai veiksmas. Veiksmo scenų ir gana stiprios įtampos čia bus daug, bet jos nustebina ir dėl kito aspekto. Būtent per veiksmo, kovų ar susišaudymų scenas bus didelė rizika prarasti savo veikėjus, o jie, žuvę, iki pat žaidimo galo nebeprisikelia. Tad ieškantys ramesnio siaubo žaidimo čia tikrai nesijaus ramiai.
Tuo metu mėgstantys tyrinėti žaidimus, ieškoti įvairių paslapčių, čia galėsi surasti 50 slaptų failų ar radinių ir net 13 pranašysčių. Tai – trumpi, kelių sekundžių vaizdo intarpai, kurie tarsi išduoda, kas gali laukti mūsų veikėjų. Laiku jas atradus ir peržiūrėjus galime išvengti lemtingų klaidų arba, kaip tik, pasiruošti būsimoms nelaimėms ar netikėtoms galimybėms.
Geriausias žaidžiant dviese
Dar vienas svarbus aspektas, kurį siūlo „Hosue of Ashes“ – tai galimybė žaisti žaidimą keliems. Tam yra skirtas specialus režimas „movie night“, kurio metu net prie to paties televizoriaus susirinkę žaidėjai gali perdavinėti vienas kitam pultelį.
Bet yra dar geresnis sprendimas – žaidimas dviese internetu, kai abu žaidėjai žaidžia „House of Ashes“, kalbasi per ausines, bet žaidimas specialiai kartais išskiria žaidėjus. Todėl tokiomis progomis gauname tokius netikėtus žaismo segmentus, kai, pavyzdžiui, vienas žaidėjas valdo amerikiečių karius, o kitas – jų priešus bei planuoja ataką iš pasalų. Tokie momentai labai pagyvina žaidimą, todėl žaisti dviese, jei tik yra galimybė, labai rekomenduojame.
Neišvaizdus
Mažiausiai, kalbant apie „Hosue of Ashes“, nustebina jo grafika ir apipavidalinimas. Tai – pirmasis žaidimas šioje serijoje, kuris prieinamas ir „PlayStation 5“ ar „Xbox Series X“ konsolėse, tačiau tai beveik nesijaučia. Naujovių, lyginant su praeitomis dalimis, praktiškai nėra. Kūrėjai akivaizdžiai turi nusistatę technologinius rėmus šiai serijai ir iš jų neišlipa.
Netgi kiek juose nesusitvarko, nes žaidžiant „House of Ashes“ pasitaikė ir išties nemalonių „bugų“ ar klaidų. Matyt, tokia yra kaina norint siaubo žaidimą žūtbūt išleisti helovinui (šiurpnakčiui).
Tuo metu „Motion capture“ technologija žaidime beveik visada atrodo pakankamai gerai, ypač šioje dalyje, nes čia daugiau veiksmo scenų, ginklų šaudymo ir bėgiojimo. O aplinkos varijuoja netgi nuo tikrai įspūdingų iki net labai vidutiniškų, ypač tada, kai pasimato įprastos grafinio variklio „Unreal engine“ tekstūrų krovimo problemos, netgi žaidžiant konsole „PlayStation 5“.
Galiausiai, „House of Ashes“ – vertingas siaubo žaidimas, nes tokių paprasčiausiai nėra daug, todėl mėgstantiems šį žanrą tai – tikrai svarstytinas pirkinys. Taip pat ir dėl to, kad jo kaina yra perpus mažesnė už įprastą naujų žaidimų kainą.
Žaidimas „The Dark Pictures Anthology: House of Ashes“ pasirodė šių metų spalio 22 d., konsolėms „PlayStation 4“, „PlayStation 5“, „Xbox One“, „Xbox Series X“ ir asmeniniams kompiuteriams. Žaidimo kodus apžvalgai suteikė leidėjas.
