Šis naujas tyrimas taip pat iš naujo nustatė atstumą, kuriuo supernovos sprogimas būtų mirtinas Žemės gyvybei – anksčiau manyta, kad masinį išmirimą sukeltų supernovos sprogimas maždaug už 25 šviesmečių, bet naujasis tyrimas rodo, kad pražūtingas galėtų būti ir už 50 šviesmečių įvykęs supernovos sprogimas.
2016 metais mokslininkai paskelbė apie atrastus geležies-60 izotopo pėdsakus senose vandenyno nuosėdose ir Mėnulio grunte, patvirtinančius supernovos sprogimą, įvykusį prieš 3,2–1,7 mln. metų.
Grubiais pirmaisiais vertinimais, supernova sprogo maždaug už 100 parsekų (apie 330 šviesmečių), tad turėjo būti matoma dieną, o naktį šviesti maždaug tokiu ryškumu, kaip Mėnulis.
Vėlesni tyrimai atstumą sumažino kone per pusę, ir nurodo, kad mirštanti žvaigždė tuomet buvo maždaug už 60 parsekų (195 šviesmečių) nuo mūsų atstumu.
Tyrėjas Adrianas Melott iš Kanzaso universiteto (JAV) susidomėjo, ką šių artimesnių supernovų sprogimai galėjo reikšti Žemės gyvybei.
„Nustatytas laikas vis dar nėra itin tikslus, bet straipsnį parašyti paskatino pasikeitęs atstumas. Atlikome šiuos skaičiavimus, kadangi kiti žmonės patikslino atstumo įvertinimą, ir atstumas sumažėjo per pusę“, – sakė A.Melott.
Supernova įvyksta, kai masyvi žvaigždė išdegina kurą ir, nebegalėdama pasipriešinti gravitacijai, kolapsuoja (išoriniai sluoksniai sugriūva į žvaigždės centrą), išskirdama energiją, kuri sukelia sprogimą, į tarpžvaigždinę erdvę išskiriantį radiacijos ir dalelių pliūpsnį.
Tarpžvaigždiniai atstumai kosmose yra milžiniški, tad Saulės sistema nedažnai atsiduria pakankamai arti tokių įspūdingų reiškinių, kad radiacija ir kone šviesos greičiu lekiančios dalelės sukeltų problemų mūsų planetos paviršiuje vykstantiems nesunkiai sutrikdomiems biocheminiams procesams.
Bet kiek tiksliai yra „pakankamai arti“?
A.Melott su tyrėjų grupe peržiūrėjo dabar esančius vertinimus, kaip arti turėtų įvykti supernova, kad Žemės biosfera atsidurtų „mirties zonoje“, ir teigia, kad ją reikėtų praplėsti.
„2003 metų straipsnyje supernovos „mirties zona“ laikomas maždaug 25 šviesmečių atstumas nuo Žemės“, – sakė Melott.
„Dabar manome, kad šis atstumas turėtų būti kiek didesnis. Jie neatsižvelgė į kai kuriuos efektus arba neturėjo visų skaičių, taigi, manome, kad atstumas turėtų būti didesnis.“
Atsižvelgdami į tai, kad mirčių nuo kosminių spindulių skaičius augtų laipsniškai, A.Melott su kolegomis mano, kad net už 40–50 šviesmečių sprogusi supernova tikriausiai padarytų rimtą žalą.
Nors „mirties burbulas“ nustatytas ir didesnis, o atstumas iki senovinės supernovos sumažintas perpus, prieš 2,6 milijonus metų sprogusi supernova vis vien buvo nepakankamai arti, kad sukeltų kokį nors masinį išmirimą.
Tokį požiūrį patvirtina ir fosilijos. A.Melotto kolegos, tyrinėdami iš Afrikos atgabentas fosilijas, kurios supernovos metu buvo stabilios, nerado jokių aiškių plataus išmirimo ženklų.
„Masinio išmirimo ženklų nėra, bet yra daug tuo metu vykstančių išmirimų ir rūšių keitimųsi“, – dėstė A.Melott.
Kiek tai vyko dėl kintančio klimato, o kiek dėl pagausėjusių kosminių spindulių, pasakyti sunku.
Taigi, prieš keletą milijonų metų, vos maždaug už 200 šviesmečių sprogo supernova, kuri nesukėlė masinio išmirimo. Norėdami geriau suprasti, kokį galvasopį – jei iš viso ką nors – sprogstanti žvaigždė galėjo sukelti, tyrėjai panagrinėjo mirtinų dalelių bangos ir radiacijos sklidimo mechanizmus.
Pasirodo, viskas kiek sudėtingiau, nei manėme – tai toli gražu nėra paprastas gama spindulių ir beveik iki šviesos greičio įgreitintų neutronų cunamis. Jis priklauso ir nuo magnetinių laukų, esančių tarp mūsų ir žvaigždės.
„Jei pakeliui pasitaiko magnetinis laukas, o mes nežinome jo orientacijos, toks laukas gali sukurti kosminių spindulių greitkelį arba juos blokuoti,“ paaiškino A.Melott.
A.Melott ir jo komanda darė prielaidą, kad supernova sukūrė nuosavą jėgos linijų „burbulą“, kuriam plečiantis, jame atsidūrė ir Žemė.
Tų magnetinių laukų linijos „greitkelio“ nesukūrė, o veikiau jau priminė netvarkingai susimaišiusių spagečių dubenį.
Arba, kaip sako pats A.Melott, „geriausia analogija, kurią galiu sugalvoti – tai važiavimas bekele“.
Toks poveikis nebūtų mirtinas, bet vaizdas vis tiek turėjo būti įspūdingas. Į mūsų atmosferą įskriejantys kosminiai spinduliai turėjo sukurti silpną melsvą švytėjimą, kuris turėjo būti regimas naktį, ir potencialiai trikdęs dieninių gyvūnų miego ciklus.
Elementariosios dalelės būtų galėjusios pasiekti ir troposferą, o kai kurios ir Žemę, kur visai gyvybei suteikė maždaug porą kompiuterinės tomografijos seansų atitinkančią radiaciją.
Neblogai, bet dėl to tik kai kuriems į nesėkmes linkusiems mamutams ir tinginiams galėjo susidaryti papildomas auglys.
Galiausiai, atmosferą užgriuvusios dalelės sukuria geresnes sąlygas žaibams, dėl ko galėjo padažnėti gaisrai.
Visą tyrimą jau dabar galima nemokamai perskaityti išankstinio publikavimo svetainėje arXiv.org, jis turėtų būti publikuotas recenzuojamame žurnale „Astrophysical Journal“.
Artimiausia žvaigždė galinti bet kuriuo metu sprogti kaip supernova, yra raudonoji milžinė Betelgeizė. Tačiau ji yra maždaug už 650 šviesmečių, tad, ar reikėtų paraginti žmones pradėti kastis bunkerius?
„Aš jiems patarčiau labiau nerimauti dėl globalinio atšilimo ir branduolinio karo, o ne tokių dalykų“, – ramino A.Mellett.
