Tačiau aptikti tokią gyvybę nėra taip paprasta. Palydovą gaubia ledo apvalkalas, kurio storis ploniausioje vietoje siekia 5 km, o po juo esantis vandenynas yra 10 km gylio. Tai būtų pakankamai didelis iššūkis čia, Žemėje, o ką jau kalbėti apie už pusės Saulės sistemos esantį Enceladą, rašo „Science Alert“.
Tačiau galbūt mums vis dėlto nereikės dėti pastangų gręžiant Encelado apvalkalą. Naujajame tyrime teigiama, kad gyvybę lediniame pasaulyje turėtume aptikti sūraus vandens pliūpsniuose, išsiveržusiuose iš jo paviršiaus.
„Akivaizdu, kad pasiųsti robotą, kuris šliaužtų ledo plyšiais ir giliai panirtų į jūros dugną, nebūtų lengva“, – sakė evoliucijos biologas Regis Ferrière'as iš Arizonos universiteto.
Enceladas labai skiriasi nuo Žemės – vargu ar jame knibždėte knibžda karvių ir drugelių. Tačiau giliai po Žemės vandenynu, toli nuo gyvybę teikiančios Saulės šviesos, atsirado kitokia ekosistema. Gyvybė, susitelkusi aplink vandenyno dugne esančias angas, iš kurių sklinda šiluma ir cheminės medžiagos, priklauso ne nuo fotosintezės, o nuo cheminių reakcijų energijos panaudojimo.
Tai, ką žinome apie Enceladą, leidžia manyti, kad panašios ekosistemos gali slypėti ir jo vandenynų dugne. Palydovo viduje susikuria pakankamai šilumos, kad arčiausiai branduolio esantis vanduo išliktų skystas.
Tai ne tik teorija. Pietiniame ašigalyje, kur ledo apvalkalas yra ploniausias, pastebėti milžiniški šimtų kilometrų aukščio vandens pliūpsniai, trykštantys iš po ledo.
Kai Saturno zondas „Cassini“ daugiau nei prieš dešimtmetį praskrido pro šiuos pliūpsnius, jis aptiko keletą įdomių molekulių, tarp kurių buvo didelė koncentracija su Žemės hidroterminėmis versmėmis siejamo metano ir mažesni dihidrogeno bei anglies dioksido kiekiai. Jas galima susieti su Žemėje esančiomis metaną gaminančiais mikroorganizmais – archėjomis.
„Nepaisant tamsos ir beprotiško slėgio, mūsų planetoje hidroterminėse versmėse knibždėte knibžda didelė ir maža gyvybė“, – sakė tyrėjas, – „Paprasčiausi ten gyvenantys padarai yra mikrobai, vadinami metanogenais, kurie išmaitina save ir be Saulės šviesos.“
Metanogenai metabolizuoja dihidrogeną ir anglies dioksidą, kaip šalutinį produktą išskirdami metaną. Mokslininkai sumodeliavo metanogenų biomasę, kurią galėtume tikėtis rasti Encelade, jei biomasė egzistuotų aplink hidrotermines versmes, panašias į esančias Žemėje.
Tada jie modeliavo tikimybę, kad per angas bus išmestos ląstelės ir kitos biologinės molekulės, ir kiek tokių medžiagų galėtume rasti.
Orbitoje skriejantis erdvėlaivis galėtų aptikti šiuos junginius, jei kelis kartus praskristų pro išsiveržusio vandens pliūpsnius.
„Turint omenyje, kad pagal skaičiavimus bet kokia Encelade esanti gyvybė būtų labai reta, vis dar yra didelė tikimybė, kad niekada nerasime pakankamai organinių molekulių pliūpsniuose, kad galėtume daryti vienareikšmišką išvadą, jog ji ten yra“, – sako tyrėjas.
„Taigi, užuot sutelkę dėmesį į klausimą, kiek jų pakanka, kad įrodytume, jog ten yra gyvybė, mes klausėme: Koks didžiausias organinių medžiagų kiekis galėtų būti, jei ten nėra gyvybės?“, – pridūrė jis.
Mokslininkai teigia, kad šie duomenys gali padėti projektuoti būsimas misijas ateinančiais metais.
