Teisybės dėlei žaidimų apie Harį Poterį tikrai nestigo, ypač nuo 2001-ųjų iki 2011-ųjų metų, kai jie buvo kepami drauge su filmais apie šį veikėją, bet tokio žaidimo, kokiu tapo „Hogwarts Legacy“, iki šiol nebuvo. Taigi, ar gali geriausias žaidimas apie Hario Poterio visatą būti be paties Hario Poterio? Savo apžvalgoje į šį klausimą ir atsakysime.
Visiškai originali istorija
Siužeto, kuris pristatomas žaidime „Hogwarts Legacy“, nekūrė Hario Poterio autorė J. K. Rowling, tačiau tai, kas vyksta žaidime, stebėtinai labai primena knygų bei filmų apie šį veikėją atmosferą. Kūrėjai sumaniai apsidraudžia bei pasakoja istoriją, kuri rutuliojasi vėlyvais 1800-aisiais, taigi, visu amžiumi prieš Harį Poterį ir jo nuotykius.
Taip žaidimo kūrėjai sugeba išlaikyti pagarbią distanciją nuo visų jau žinomų bei pamėgtų personažų ir papasakoti savo, visiškai naują istoriją, kuri puikiai tiks neskaičiusiems knygų ar nežiūrėjusiems filmų. Tuo metu skaičiusiems ar žiūrėjusiems čia tikrai pakaks nuorodų bei sąsajų su jau pažįstamu Hario Poterio pasauliu, todėl sukuriamas puikus balansas abiem pusėms potencialių žaidėjų.
Pati istorija ir „Hogwarts Legacy“ siužetas iš karto intriguoja, nes mes gauname valdyti veikėją, kurį ar kurią iš karto perkelia į penktuosius metus Hogwartse. Tai – visiškai nebūdinga ir negirdėta, kad naujas magijos mokinys atsirastų Hogwartse nuo penktųjų metų, o magijos pagrindų būtų mokomas atskirai už mokyklos sienų.
Tokia pirminė intriga labai užkabina žaidimo pradžioje, o vėliau kūrėjai ją sumaniai plėtoja – kuo žaidėjo valdomas būsimas magas ar magė susiję su goblinų sukilimu? Kokias paslaptis slepia Hogwartso sienos? Kas yra itin galinga senovinė magija bei kas gali ja naudotis?
Žaidimo kūrėjai gana anksti apvynioja mus šiais klausimais, o vėliau atsakymų į juos mes norime ieškoti patys, lygiai taip kaip Haris, Ronis ir Hermiona norėdavo ieškoti atsakymų į savo klausimus knygose ar filmuose.
Taigi, žaidimo kūrėjai „Avalanche Software“ puikiai išpurena mums dirvą ir pasėja joje daug intrigų, o tuomet mums pasiūlo patiems tapti šio pasaulio Hariais Poteriais, Roniais arba Hermionomis.
Darome, ką norime (ir kaip norime)
Prasidėjus žaidimui mums leidžiama susikurti savo personažą ir smagu, kad kūrimo galimybės yra gana plačios. Čia galime keisti labai daug savo veikėjo išorės detalių, o vėliau žaidime, lygiai taip pat, galime jį arba ją skirtingai rengti, keisti burtų lazdelės rankeną ar mažiausius aksesuarus.
Mūsų pačių laisvei paliekama ir beveik visa Hogwartso pilis bei jos plačios apylinkės – naršome ką norime, kaip norime ir kada norime. Jei turime norą vien naršyti pilies užkaborius, spręsti galvosūkius ir rinkti visur išmėtytų skrynių turinį – prašom. Jei labai įdomu, kaip toliau rutuliosis istorija – galima vykdyti vien siužetines misijas ir kuo greičiau išrišti siužeto siūlų kamuolį. Jei patinka žaidimo kovos ir norisi nugalėti visus įmanomus žaidimo priešus – irgi prašom, niekas nelaikys už rankos bei mūsų neribos.
Sukuriamas ir tarsi ypatingas Hario Poterio visatos jausmas – darome tai, ką norime, prisiviriame košės taip, kaip išmanome.
Tokiu būdu sukuriamas ir tarsi ypatingas Hario Poterio visatos jausmas – darome tai, ką norime, prisiviriame košės taip, kaip išmanome, bet vis tiek viskas vyksta pagal kūrėjų kruopščiai paruoštus, tačiau nematomus scenarijus.
Toks vidinės pasirinkimų ir galimybių laisvės jausmas žaidimuose yra gana retas bei labai smagus. Ir būtent todėl „Hogwarts Legacy“ yra vienodai prieinamas tiek jau patyrusiems žaidėjams, tiek pradedantiesiems, kurie žaidimų nežaidžia dažnai, bet labai mėgsta Hario Poterio pasaulį ar panašius nuotykius.
Tik negalime žaisti kvidičo
Kylant klausimui, ką šiame žaidime galime veikti, į jį lengviau atsakyti bandant surasti, ko čia daryti negalime. Tai vienintelis dalykas, kuris šauna į galva kalbant apie tai, ko „Hogwarts Legacy“ negalime daryti yra kvidičas.
Taip, kaip bebūtų gaila, šio magiško žaidimo ant šluotų čia žaisti negalėsime, tačiau nepaisant to, skraidyti ant šluotos ir net su ja įveikinėti specialius kliūčių ruožus bus leidžiama. Taip pat galėsime lankyti skirtingų burtų pamokas, jų metų išmokti naujų burtų, mokytis juos panaudoti ir net dalyvauti specialiose dvikovose, kurias galėjome matyti per garsiuosius filmus.
Žaidime mūsų lauks ir visa tona renkamų daiktų ar paslapčių, pradedant nematomais įrašais apie mokyklą ar ją supančius įdomesnius objektus ir baigiant magiškais veidrodžiais ar spintomis, kuriuos atrakinti turėsime skirtingais būdais. Tiems, kas užsiimti rinkliava žaidimuose nemėgsta – jokios prievolės, bet tiems, kam rankioti įvairius paslėptus daiktus patinka – čia bus tikras rojus. Taip pat žaidime nemažai skirtingo sudėtingumo loginių užduočių, kurios irgi neprivalomos, bet tikrai patiks jas spręsti mėgstantiems žaidėjams.
Lengvai jaučiama monotonija
Ar „Hogwarts Legacy“ turi silpnesnių pusių? Prie tokių neišvengiamai galima priskirti bendrą monotoniją, kuri atsiranda įveikus maždaug pusę žaidimo ir jau susipažinus su visomis jo mechanikomis, nes viską žinant ir perpratus kai kada tenka tam tikrus dalykus įveikinėti prisiverčiant. Kitas aspektas, kuris vieniems žaidėjams patiks mažiau, o kitiems labiau – žaidimo kova.
Jos pagrindas yra mūsų veikėjo burtų laidymas į priešus bei gebėjimas laiku nuspausti skydo arba atakos vengimo mygtukus. Daugiau gylio kovose ir nebus. Skirsis mūsų priešai, skirsis jų atakos, bet visų susidūrimų pagrindas bus burtų laidymas ir, jei reikia, priešų skydų numušimas. Tiesa, kausimės čia ne vien su kitais burtininkais ar goblinais, bet ir su visu tuntu įvairios Hario Poterio visatos faunos, tad priešų dizaino prasme nuobodulys užpulti neturėtų.
Kiek per didelis žaidimo pasaulis
Kitas žaidimo aspektas, kuris yra toks geras, kad net po kurio laiko gali pabosti – žemėlapio dydis. Jau pati Hogwartso pilis yra didelė, kartais klaidi ir turininga savo paslaptimis bei skirtingais kambariais, bet pilies apylinkės – dar didesnės. Čia mūsų laukia ir uždrausta giria, ir vandens telkiniai, po kuriuos kūrėjai leido plaukioti ar net panerti ieškant daiktų, ir tiesiog toli siekiančios plynės bei miškai. Mums leidžiama tiek naršyti visus neištirtus plotus neskubant, tiek greičiau skrendant pro juos ant šluotos.
Visas žaidimas pasižymi kokybišku ir dabartinės kartos vertu grafiniu išpildymu.
Įspūdinga, kad visas žaidimas pasižymi kokybišku ir dabartinės kartos vertu grafiniu išpildymu – visos aplinkos ar netikėti lygiai yra įtraukiantys, gražiai atkurti bei masina juos tyrinėti. Tiesa, kaip ir būdinga RPG žaidimams, čia savo veikėją galėsime aprengti taip, kad jis ar ji bus panašesni į karnavalo dalyvį nei burtininkus, bet norint aukoti rūbų praktiškumą vardan grožio – taip pat įmanoma.
Kalbant apie veikėjo sugebėjimus, jie nebus niekuo išskirtiniai, tad savo taškus skirtingiems sugebėjimams išdalinsime daugiau dėl to, kad žaidimas galėtų išsitekti RPG žanro rėmuose, bet žanriškai „Hogwarts Legacy“ daugiau primena pilnavertį veiksmo nuotykių žaidimą nei RPG. Tiesa, atskiro pagyrimo vertas ir visas žaidimo garso takelis – nuo pat meniu muzikos iki tamsių urvų ar kovų su priešais girdėsime visiškai ištikimą Hariui Poteriui bei jo visatai garso takelį ir užsimerkus net būtų sunku atskirti, ar tai – žaidimo garso takelis ar bet kurio iš filmų apie garsųjį burtininką.
Užtruksime 40-50 valandų
„Hogwarts Legacy“ mūsų taip pat lauks ir specialūs iššūkiai, kuriuos galėsime vykdyti ir kurių dalis atsirakins savaime. Iššūkiai apima visus įmanomus žaidimo aspektus – siužetinių bei šalutinių misijų vykdymas, nematomų puslapių ieškojimas, įvairūs kovos iššūkiai arba pasaulio tyrinėjimas. Pačius iššūkius vykdyti smagu, nes jie suskirstyti etapais ir įveikę kiekvieną jų galėsime atrakinti įvairius daiktus ar skirtingus jų stilius. Tiesa, tenka pripažinti, kad pats meniu langas, inventorius bei žemėlapis yra gana klampūs.
Tam, kad juos perprasti, reikės laiko, o ir perpratus sunku nusikratyti minties, kad viskas padaryta kiek per sudėtingai ir galėjo būti išspręsta paprasčiau. Kiek panašus vargas laukia ir su burtais, kadangi jų bus tikrai nemažai, iš pradžių galėsime kelių mygtukų paspaudimu pasiekti vos keturis, o norint kurio nors specifinio – teks atsidaryti visų burtų langą ir juos sukeitinėti.
Tokių ir panašių iki galo nepragalvotų niuansų žaidime kartas nuo karto pasitaiko, bet žinant, kad pereiti žaidimą nevengiant panaršyti ar užsiimti šalutine veikla trunka apie 40-50 valandų – tokie dalykai atleidžiami.
Tiesa, prie tokių atsitiktinių už akies užkliūnančių žaidimo aspektų galima priskirti ir veikėjų įgarsinimą. Kai kurie jų įgarsinti ne prasčiau nei filmuose matyti personažai, bet kai kurie savo įgarsinimu primena antrarūšius žaidimus, kurių kūrėjai neturėjo biudžeto profesionaliems aktoriams. Taigi, tokių nelygumų žaidime yra, bet jie, žaidžiant ištisai, ilgainiui išsilygina.
Ar vertas Hario Poterio vardo?
Viską susumavus, tai, ką mums siūlo žaidimas „Hogwarts Legacy“ yra sena, bet iki šiol neišsipildžiusi Hario Poterio gerbėjų svajonė. Tai reiškia, kad visiems šios serijos simpatikams šį žaidimą išbandyti tiesiog būtina, o tiems, kas Hariu Poteriu ar apskritai burtininkais per daug nesižavėjo, „Hogwarts Legacy“ gali padėti atverti šias duris ir leisti susipažinti su magijos pasauliu naujomis akimis.
Nemėgstantiems fantastinių nuotykių, o vertinantiems realizmą šis žaidimas gali ir nepatikti, bet tiems, kas mėgsta stebuklingus atviro pasaulio nuotykius ir nėra abejingi Hariui Poteriui, „Hogwarts Legacy“, ko gero, nesunkiai taps geriausiu metų žaidimu.
Prieš pasirodant kompiuteriniam žaidimui „Hogwarts Legacy“, pasaulyje kilo kontroversija, susijusi su Hario Poterio kūrėja J.K.Rowling bei jos pastarųjų metų komentarais apie translyčius asmenis. Daugelis dabartinių ir buvusių Hario Poterių gerbėjų (taip pat ir šios apžvalgos autorius) nesutinka su šiais J.K.Rowling pasisakymais ir pozicija bei nuo jos atsiriboja. Kita vertus, kai kurie ragino ir ragina boikotuoti visą Hario Poterio pasaulį bei produkciją, įskaitant ir naująjį žaidimą „Hogwarts Legacy“.
Nepaisant to, apžvalgą apie šį žaidimą nuspręsta parengti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – J.K.Rowling tiesiogiai nedalyvavo žaidimo kūrime ir yra rimtų priežasčių manyti, kad jo kūrėjai – studija „Avalanche Software“ – nepritaria jos požiūriui. Antroji priežastis – tikslas yra apžvelgti patį kompiuterinį žaidimą bei svarbiausias jo sudėtines dalis – istoriją, žaismą, pasaulį, grafinius aspektus bei pateikti objektyvų jų vertinimą. Moralinis klausimas, ar įsigyti šį žaidimą ir ar jį žaisti yra kiekvieno skaitančio atsakomybė.
