Taip pat tai yra žaidimas ir visiems kitiems.
Kaip prasideda kiekvienas senas, geras veiksmo filmas? Tai aišku, kad nuo ekrane slenkančio teksto, kurį skaito kietas vyriškis. Taip apokalipsė piešiama ir pirmomis „Huntdown“ minutėmis. Ateityje visi priklauso arba korporacijoms, arba gaujoms. Tiesa, yra ir trečiasis kelias – tapti skalpų medžiotoju, vadinamuoju „bounty hunter“. Kaip tik juos korporacija „Shimamoto“ ir nusamdo išspręsti miestą terorizuojančių gaujų epidemiją. O kai pacientas skundžiasi organizuotu nusikalstamumu, vienintelis vaistas yra švinas.
Žaidžiant „Huntdown“ tiek vienam, tiek su draugu (patariame turėti pultelį, o ne dviese spraustis prie vienos klaviatūros), galėsite rinktis iš trijų medžiotojų. Anna Conda turi automatinį pistoletą ir svaidomą tomahauką, Johnas Sawyeris yra 146-metis kiborgas su galingu, bet lėtai šaudančiu magnumu bei bumerangu, o Mow Manas yra androidas, ginkluotas paprastu pistoletu ir svaidomaisiais peiliais.
Kadangi žaidimas yra pakankamai arkadinis, nėra jokių gilesnių skirtumų tarp veikėjų. Visi turi tiek pat sveikatos taškų, visi juda panašiai, tik kalba ir atrodo skirtingai. Iš esmės juos labiausiai atskiria svaidomieji ginklai. Anna savo kirvį meta balistine arka, o Mow Man peiliai lekia tiesiai ir gali pakirsti priešus net už ekrano ribų. Tiesą sakant, vien dėl šios priežasties su Mow Man žaisti lengviausia.
„Pala, pala, o tai ką mes turim daryti šiame žaidime?“ dar užklaus koks skaitytojas. Na, „Huntdown“ yra sidescroller tipo žaidimas, kuriame mūsų veikėjai juda 2D lygiais, matomais tarsi iš šono. Na kaip koks Mario. Tiesa, čia ne tiek judame, kiek žudome. Daug, daug žudome. Gaujų nariai išnyra iš skersgatvių, tūno už dėžių, atvažiuoja su metro, ar iššoka pro langus. Visus juos turime pasitikti spyriais, kulkomis ar peiliais.
Bet tai nereiškia, kad neturėsime daugiau ginkluotės, nei iš karto turime kišenėse! Specialių ginklų randame aplinkoje arba nugvelbiame nuo auštančių priešų kūnų. Todėl šalia savo pistoleto galime naudoti automatus, kulkosvaidžius, šratinius šautuvus, sunkiuosius snaiperio ginklus, haubicas… Taip, galima persijungti tarp paimto ginklo ir pistoleto! Juk rastų ginklų amunicija – ribota, o štai pistoletų kulkų atsargos, kaip ir pridera veiksmo filmo herojams, niekada nesibaigia.
Priešiškos gaujos yra pilnos įvairaus plauko pašlemėkų, kuriuos reikia suvarpyti kaip rėčius ar ištaškyti į gabaliukus. Nuo paprastų, šaltaisiais ginklais ar pistoletais ginkluotų gangsterių iki kulkosvaidininkų ir minosvaidžiais ginkluotų banditų, mes nuolat turėsime su kuo susiremti. Kiekviena gauja turi šiek tiek kitokį arsenalą, tad specifiniais ginklais ginkluotus narius visada lengva atpažinti – ir tuo pačiu planuoti savo veiksmus.
Nors strimgalviais nerti į kovą visada atrodo patrauklu, „Huntdown“ kartais gali priminti galvosūkį. Žaidėjo tikslas – išgyventi tas atkarpas tarp gyvybes atstatančių (ir po mirties prikeliančių) checkpoint’ų. Nepavyko vieną kartą? Nieko, dabar jau geriau žinai, kur laukia priešai arba iš kur išnirs papildomi laikinai gyvuojantys pašlemėkai. Laikas rautis ten, švystelėti peilį į snaiperį, pasislėpus už dėžės sušaudyti šratiniu šautuvu ginkluotą žuliką, o tada greitai pistoletu ištaškyti tris iš garažo išnirusius veikėjus su laužtuvais.
Priedanga ir šokinėjimas yra vieni geriausių jūsų draugų. Ne tai, kad žaidime būtų daug platformų – pagrindinis ir svarbiausias dalykas visada yra kova. Bet kulkų ir baisesnių padarų kažkaip išvengti reikia, o tą kaip tik ir galite padaryti šokinėdami, pritūpdami už dėžių ar žengdami į nišą sienoje.
Juo labiau, kad visų tų įgūdžių smarkiai prireiks kaunantis su krūva bosų. Kiekvienas „Huntdown“ lygis baigiasi boso kova, ir net jei kai kuriuos kapojant miriau gal 30 kartų, vis tiek skųstis negaliu. Bendrai boso kova kaip koncepcija tapo atgyvena iš karto po to, kai pasirodė „Deus Ex“, bet „Huntdown“ atveju tas negalioja. Ypač turint minty, kad ką tik įveiktas lygis bei ką tik sutiktas jo bosas paprastai būna susieti tematiškai. Labai miela smulkmena.
Lygių dizainas, tiksliau, jų apipavidalinimas, žaidime nė kiek nenusileidžia veikėjams ir gaujų nariams. Jis kuria atmosferą, jis pasakoja istoriją ir juo patekiami malonūs maži siurprizai žanro fanams. Pixelart stilius yra nuostabus ir „Huntdown“ išnaudoja visus jo pajėgumus.
Nustebina ir tai, koks kokybiškas yra žaidimo garso dizainas. Tiek muzika, tiek visi mūšio garsai yra puikiai atidirbti, viskas atitinka žanro atmosferą. Dar geriau – žaidime tikrai nemažai įkalbėtų eilučių tiek medžiotojams, tiek oponentams, tiek bosams!
„Huntdown“ yra vienas labiausiai netikėtai mane užklupusių šių metų žaidimų ir aš tuo džiaugiuosi. Jam negali prikišti nieko, išskyrus šiek tiek negrabią valdymo schemą. Bet turint mintyje kainos ir malonumo santykį, žaidimą prigriebti verta, net jei jis dabar prieinamas tik platinimo tarnyboje „Epic Game Store“.
Žaidimo apžvalgą ruošėme žaisdami kūrėjų suteiktą žaidimo versiją asmeniniam kompiuteriui. Nuo 2017-ųjų startui ruoštas žaidimas, oficialiai išleistas visoms modernioms sistemoms šių metų gegužės 12 dieną. Žaidimą galite žaisti asmeniniu kompiuteriu, „Xbox One“, PS4 ir „Nintendo Switch“ konsolėmis.