Pirmoji mūsų galaktikos juodosios skylės nuotrauka
Svarbus žingsnis kosmoso pažinime – mokslininkai pirmą kartą užfiksavo Paukščių Tako galaktikos centre esančios juodosios skylės vaizdą.
Prieš ketverius su puse milijardo metų mūsų Žemė atsirado po žvaigždės gimimo likusiose nuolaužose. Nuo to laiko esame įsukti į kosminį šokį: Žemė sukasi aplink Saulę, o Saulė sukasi aplink galaktikos centrą – tamsią, paslaptingą Paukščių Tako širdį.
Mūsų galaktikos centre yra supermasyvi juodoji skylė, pavadinta Sagittarius A* (Šaulio A*), kurios masė maždaug 4,3 mln. kartų didesnė už Saulės masę, o jos skersmuo siekia maždaug 60 mln. kilometrų.
Apie jos buvimą mokslininkai sprendė matuodami aplink esančių objektų judėjimą, tačiau iki šių metų gegužės mėnesio nebuvo jos matę. Dėl to, kai „Event Horizon“ teleskopas (EHT) užfiksavo juodąją skylę, mokslo pasaulis džiūgavo.
Juodas centras, matomas nuotraukoje, yra juodoji skylė, o šviesus lankas aplink ją – įkaitusios dujos.
Atradimai ir vargai Mėnulyje
2020 metų gruodį Kinijos tyrimų zondo „Chang'e 5“ kapsulė pargabeno į Žemę Mėnulio grunto mėginių, anksčiau paimtų šios misijos mėnuleigio. Kinija tapo pirmąja tai padariusia šalimi nuo praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje JAV ir Sovietų Sąjungos vykdytų misijų.
Įvykdžius nuodugnią mėginių analizę, mokslininkų grupė paskelbė, kad Mėnulio grunto mėginyje yra 120 milijoninių dalių vandens, kurio didžioji dalis susidarė dėl Saulės vėjo. Taip vadinamas elektringųjų dalelių plazmos srautas, sklindantis nuo Saulės.
Nors buvo žinoma, kad Mėnulyje yra suledėjusio vandens, tai tik dar vienas, realus to įrodymas. Mokslininkams ši žinia itin džiugi, nes esamus vandens resursus bus galima panaudoti statant bazę Mėnulyje.
Šiais metais Kinija taip pat tapo trečiąja šalimi pasaulyje, Mėnulyje atradusia naują mineralą. „Changesite-(Y)“ pavadintas mineralas apibūdinamas kaip bespalvis, skaidrus stulpinis kristalas. Teigiama, kad jame yra helio-3 izotopo, kuris, kaip spėjama, ateityje bus energijos šaltinis.
Tiesa, Mėnulis šiemet patyrė ir vargų. Štai kovo mėnesį į jį rėžėsi neatpažinta raketa. Astronomai spėja, kad tai buvo dar 2014 m. paleistos Kinijos raketos „Chang'e 5-T1“ dalis, tačiau pati Kinija šį faktą neigė.
Jameso Webbo kosminis teleskopas
Paskutinėmis 2021 m. dienomis į kosmosą iškeltas Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWST) šiais metais stebino įspūdingomis nuotraukomis iš kosmoso.
Praėjus daugiau nei pusei metų nuo teleskopo paleidimo, liepos mėnesį NASA galiausiai paskelbė pirmąsias nuotraukas iš kosmoso, kurios sužavėjo mokslo bendruomenę.
Pirmoji paviešinta nuotrauka tapo giliausiu žmonijos žvilgsniu į kosmosą. Nuotraukoje – galaktikų telkinys SMACS 0723, o matomai žvaigždžių šviesai prireikė maždaug 13,5 mlrd. metų – arba didžiosios dalies Visatos amžiaus – kad pasiektų JWST.
„Mes grįžtame 13,5 mlrd. metų atgal, – spaudos konferencijoje sakė NASA administratorius Billas Nelsonas. – O kadangi žinome, kad Visatos amžius yra 13,8 mlrd. metų, grįžtame beveik į pradžią.“
Nuo šios pirmos nuotraukos JWST užfiksavo galybę kitų pritrenkiančių vaizdų – nuo galaktikų spiečių ir tolimų ūkų iki „kosminių kalnų“.
15min atrinktus įspūdingiausius kadrus galite pamatyti ČIA.
„Artemis 1“ misija
Neabejotinai vienas svarbiausių šių metų įvykių – „Artemis“ kosminių misijų startas. Galutinis misijų tikslas – daugiau nei po 50 metų išlaipinti žmogų Mėnulyje.
Lapkričio 16d. iš Kenedžio kosminio centro po keturių starto nukėlimų galiausiai pakilo „Artemis 1“ – bepilotė misija, kurios metu apskrieta aplink Mėnulį.
„Orion“ erdvėlaivį į kosmosą iškėlė galingiausia šių laikų raketa nešėja „Space Launch System“ (SLS). Bandomąjį skrydį padėjo atlikti susodinti manekenai, matavimams skirta įranga ir netgi populiaraus animacinio serialo „Aviukas Šonas“ pagrindinio herojaus lėlė.
Viena pagrindinių šios misijos užduočių – patikrinti kapsulę nuo kaitros saugantį skydą. Jis yra 5 metrų skersmens – didžiausias kada nors pagamintas.
Skydas turės atlaikyti apie 2670 laipsnių pagal Celsijų karštį, kai grįždama į Žemę kapsulė į atmosferą įskries daugiau kaip 40 tūkst. kilometrų per valandą greičiu.
Planuojama, kad „Artemis 2“ misijos (dabartinė paleidimo data – 2024 m. gegužė) trajektorija bus panaši, tik raketoje skris keli astronautai, o „Artemis 3“ vainikuos kosminės programos pabaigą su žmonių išsilaipinimu Mėnulyje.
Per šią programą ketinama įkurti ilgalaikę bazę Mėnulyje ir aplink jį skriejančią kosminę stotį „Gateway“ („Vartai“).
„Gateway“ turėtų tapti parengiamąja baze ir degalų papildymo stotimi kelionei į Marsą, truksiančiai keletą mėnesių.
Kerštas už visus dinozaurus
Šiais metais savo kulminaciją pasiekė dar viena ypatinga misija. Mokslininkai ją juokais vadina „kerštu už visus dinozaurus“, mat jos metu į asteroidą sudaužytas erdvėlaivis siekiant pakeisti asteroido trajektoriją.
„Dvigubo asteroido nukreipimo bandymo“ (Double Asteroid Redirection Test, DART) erdvėlaivis rugsėjo 26 dieną rėžėsi į kosmoso luitą Dimorfą (Dimorphos, gr. „Dviformis“) ir nustūmė jį į mažesnę orbitą aplink savo „didįjį brolį“ Didimą (Didymos, gr. „Dvynys“).
NASA tai pavadino žmonijos sugebėjimų apsisaugoti nuo atskriejančių kosminių kūnų istoriniu bandymu.
DART 11 valandų ir 55 minučių orbitą sutrumpino iki 11 valandų ir 23 minučių. Erdvėlaivis link asteroido skriejo 23 174 km per valandą greičiu.
Šios koncepcijos išbandymas leido realybe paversti idėja, kuri anksčiau buvo vaizduojama tik mokslinėje fantastikoje – ypač tokiuose filmuose, kaip „Armagedonas“ (Armageddon) ir „Nežiūrėk aukštyn“ (Don't Look Up).
Tuo metu astronomai džiaugėsi įspūdingais atvaizdais – po susidūrimo išmesta medžiaga pasklido tūkstančius kilometrų.
Mokslininkai yra nustatę ir kartografavę beveik 30 tūkst. asteroidų, kurie skrieja aplink Saulės sistemą Žemės kaimynystėje.
Visi šie kosminiai akmenys arba niekada nesusiduria su Žeme, arba yra tokie maži, kad jei susidurtų, sudegtų Žemės atmosferoje nesukeldami pavojaus.
Vis dėlto įmanoma, kad ateityje asteroido smūgis gali pakenkti Žemei, todėl planetų gynybos specialistai nori būti pasiruošę.
Marso tyrinėjimai
Šiais metais dėmesio netrūko ir Žemės kaimynei – Marso planetai. Joje šmirinėjantys roveriai tyrinėjo kraštovaizdį, rinko uolienų pavyzdžius ir siuntė duomenis į Žemę.
NASA marsaeigio „Perseverance“, atskraidinto į Raudonąją planetą praeitų metų vasarį, padaryti pirmieji garso įrašai parodė, kad planetoje dažniausiai tvyro tyla, retkarčiais sutrikdoma vėjo gūsių. Tačiau dėl dvejopo garso greičio ten taip pat pasireiškė neįprasti garso efektai.
Studija pirmąkart patvirtino, kad Marso atmosferoje garso greitis mažesnis negu Žemėje, apie 240 metrų per sekundę. Mūsų planetoje garsas sklinda apie 340 metrų per sekundę greičiu.
Daug vilčių teikia tai, kad Marso uolienuose galimai aptikti organiniai junginiai. Išsamesnis šių junginių tyrimas galėtų atskleisti daugiau informacijos apie Marso vandens istoriją ir tai, ar Raudonojoje planetoje bent kartą galėjo vykti kokie nors gyvybės procesai.
Džiugina ir tai, kad pirmą kartą Marso paviršiuje pavyko pagaminti deguonies – jį pagamino nedidelės dėžutės dydžio prietaisas „Moxie“. Mokslininkai tikisi, kad padidintas šio aparato variantas ateityje deguonimi galės aprūpinti Marso paviršiuje apsigyvenusius astronautus.
Tarptautinės kosminės stoties mirties data
Kosmose nuo 1998 m. skriejanti Tarptautinė kosminė stotis (TKS) jau atitarnavo savo ir netrukus išeis į pensiją, šiemet paskelbė NASA.
NASA 2021 m. žiemą pasirašė sutartis su trimis JAV bendrovėmis dėl kosminių stočių ir kitų komercinių paskirties vietų kosmose projektų kūrimo, tad nenuostabu, jog legendinei TKS metas išeiti į pensiją.
Pagal naują planą TKS turėtų nukristi į Žemę pietų Ramiojo vandenyno negyvenamoje teritorijoje, vadinamoje Point Nemo. NASA ataskaitoje teigiama, kad stotį tikimasi nuleisti 2031 m. sausio mėn. – tad gyvuoti kosminei laboratorijai liko mažiau nei dešimtmetis.
Kosminėje stotyje įvyko daug pirmųjų mokslinių bandymų.
Pirmasis daiktas, atspausdintas 3D spausdintuvu kosminėje stotyje, buvo pagamintas 2014 m., o 2016 m. NASA astronautė Kate Rubins pirmą kartą kosmose nustatė DNR seką.
2018 m. NASA šaltojo atomo laboratorijoje, esančioje stotyje, kosmose buvo sukurta penktoji materijos būsena, vadinama Bose-Einšteino kondensatu.
Patvirtintų egzoplanetų skaičius perkopė 5 tūkst.
Kovo 21 d. į NASA egzoplanetų archyvą buvo įtrauktos naujausios pastebėtos 65 egzoplanetos. Taip vadinamos planetos, nepriklausančios Saulės sistemai.
Taip patvirtintų egzoplanetų skaičius perkopė 5 tūkst. ribą.
Kai kurios iš jų panašios į Jupiterį, kai kurios galbūt į Žemę, o kai kurios yra visiškai unikalios.
Tarp 5005 patvirtintų egzoplanetų yra beveik 1500 milžiniškų dujinių planetų, maždaug 200 mažų ir uolėtų planetų ir beveik 1600 „superžemių“, kurios yra didesnės už mūsų Saulės sistemos uolėtas planetas ir mažesnės už Neptūną.
Didėjantis egzoplanetų skaičius ne tik suteikia galimybę vis geriau pažinti kosmoso platybes, bet ir duoda postūmį nežemiškos gyvybės paieškose.
NASA duomenimis, dar 8709 egzoplanetos laukia patvirtinimo ir oficialaus įtraukimo į atrastų egzoplanetų sąrašą.
Kvapą gniaužiantys dangaus reiškiniai
Šie metai lepino ir tuos, kurie mėgsta pakelti akis į dangų.
Spalio 25 d. danguje virš Lietuvos buvo galima pamatyti įspūdingą reginį – dalinį Saulės užtemimą, kurio metu Mėnulis uždengė net 59 proc. Saulės.
Kitas toks reiškinys Lietuvoje bus matomas tik 2025 m.
Prie Žemės arčiausiai per 59-erius metus priartėjo ir Jupiteris. Paskutinį kartą Žemė taip arti Jupiterio – vos už 590 milijonų kilometrų – buvo 1963 m. spalį.
Galiausiai, metus užbaigė ryškiai danguje sužibęs Marsas – Raudonoji planeta prie Žemės priartėjo per mažiausią įmanomą atstumą. Priartėjimo metu Marsas buvo ryškesnis net už Jupiterį. Kitas toks priartėjimas įvyks tik 2025 m. sausį.
