Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Imk kiek paneši: Lietuvos verslo startuoliai dalijasi patirtimi skatinimo programose

Jau keletą metų visame pasaulyje siaučia „startup“ akceleratorių vajus, o paskutinius porą metų apie juos vis dažniau girdime ir Lietuvoje. Kas yra tos skatinimo programos, kam jos reikalingos ir ar jos gali būti naudingos mažai komandai? Į šiuos ir kitus klausimus pamėginsime atsakyti šiame straipsnyje.
IT verslas
IT verslas / 123rf.com nuotr.

Pradėkime nuo to, kas yra tie „startup‘ai“, lietuviškai dar praminti startuoliais. Iš esmės tai yra šiuolaikiška ir gerokai supaprastinta verslo inkubatorių forma. Modernūs startuoliai nuo klasikinių verslo inkubatorių skiriasi tuo, kad juos finansuoja privatus kapitalas, mainais už paramą projektų dalyviams, gaudamas dalį (paprastai iki 15 proc.) jų akcijų.

Vadinasi, net jei ir turite gerą aplikacijos ar žaidimo idėją, verslo planą ir net veikiantį prototipą, jūsų šansai inkubatoriuje menki. Kodėl? Nes investuotojai remiasi senolių išmintimi ir manydami, kad „vienas lauke ne karys“, ieško išskirtinai tik komandų. Komandos neturi būti didelės, dažnu atveju manoma, kad 3–4 žmonės yra aukso viduriukas. Kelių žmonių bendrovė tarsi suteikia daugiau garantijų tiek investicijai, tiek pačiam projektui.

Taigi turėdami komandą jau galite teikti savo idėją akceleratoriui. Dalis jų priima idėjas nuolat, dalis dirba sezonais, priimdamos kelias komandas tam tikram inkubacijos laikotarpiui. Priklausomai nuo pasirinkto akceleratoriaus jūsų inkubacija gali trukti nuo kelių savaičių iki pusmečio ar net metų.

Gyvenimas kokone

Kas vyksta patekus į inkubatorių? Vėlgi, tai labai priklauso nuo to, kur konkrečiai jūs patekote. Kalbant labai apibendrintai, jums bus pasiūlytas platus paslaugų ir mokymų tinklas, kuriuo naudodamiesi jūs galėsite kurti savo projektą ar vystyti tai, ką jau esate sukūrę. Labai tikėtina, kad jūsų pasirinktame inkubatoriuje bus administratoriai, kurie pagelbės visais klausimais, kuriuos savarankiškai spręsti kartais būna baisu – kalbu apie įmonės steigimą, papildomų investicijų paiešką, bazines rinkodaros, raštvedybos, verslo kalbos žinias.

Kiekvienas inkubatorius turi platų mokytojų (mentorių) tinklą, kurie reguliariai susitikinėja su startuoliais, analizuoja projektus, siūlo savo idėjas ir komentarus. Daugeliui jaunų komandų ši patirtis yra vertingesnė ir reikšmingesnė nei projekto pabaigoje gautas ar negautas finansavimas. Na bet tai gana natūralu – pažinčių neištaškysi taip lengvai, kaip 10–100 tūkstančių litų, kuriuos tolimesnei veiklai paprastai skiria inkubatoriai.

Dažnai sprendimas dėl komandos finansavimo priimamas po trejų mėnesių inkubatoriuje, tad gerą dozę pažinčių ir nemokamų patarimų gausite net ir tuo atveju, jei finansavimo jums neskirs. Taigi kažkuria prasme eidami semtis žinių jūs niekuo nerizikuojate, išskyrus tai, kad savo idėją parodysite plačiam žmonių ratui. Turint tai galvoje, verslo akceleratorių verta vengti nebent tik tuo atveju, jei neturite planų ir minčių, kaip savo projekrą vystysite toliau, jei „startup’as“ jus praspirs.

Šiai dienai pasaulyje veikia keli šimtai verslo akceleratorių, labai patogų ir gražų sąrašiuką Europos gyventojams rasite „Startupfactories“ puslapyje. http://www.startupfactories.eu

Lietuviška patirtis

Apie tai, kaip paruošti savo komandą, idėją ir jos pristatymą akceleratoriui, veikiausiai dar rašysime kituose „GameOn“ numeriuose. Šįkart siūlome susipažinti su patirtimi, kuria dalinasi „Membranos“ („Startup Highway“, Vilnius) ir „Akira“ („Gamefounders“, Talinas).

Asm. archyvo nuotr./„Membranų“ komandos narys Arvydas Šlekatis.
„Membranų“ komandos narys Arvydas Šlekatis.

Kalbamės su Arvydu Šlekačiu iš „Membranų“, praleidusiu didesnę vasaros dalį su „Startup Highway“ Vilniuje.

– Visų pirma, trumpai pristatykite savo komandą – kiek laiko dirbote ir ką doro nuveikėte prieš pateikdami savo idėją investuotojams?

– Mes buvome dviejų žmonių komanda, kurioje programavau aš, o dizainą kūrė Marius Paulikas. Mes taip dirbome aštuonis metus, o kai pagaliau sukūrėme pirmą savo komercinį projektą „DeadEnd: Cerebral Vortex“, įsteigėme ir įmonę. Prieš daugiau nei metus atsirado „Membranos“, mes išleidome savo pirmą žaidimą, o mūsų atsakomybės išsiplėtė. Dabar aš esu išdidus generalinis direktorius (CEO), o Marius ne mažiau išdidus finansų vadovas (CFO).

– Turit įmonę, puikias pareigas ir pirmą projektą lentynose. Kam jums prireikė akceleratoriaus?

– Per kelis mėnesius nuo pirmojo žaidimo starto pamatėme, kad jis perkamas ne taip sėkmingai, kaip norėtųsi, tad nusprendėme ieškoti pagalbos. Užsiregistravau į krūvas seminarų, nusipirkau 800 puslapių marketingo vadovėlį ir pradėjau vaikščioti į visus verslumo renginius, kokius tik pamatydavau. Taigi vieną kartą visai atsitiktinai pamačiau straipsnį apie „StartupHighway“, pasitarėme ir nutarėme pamėginti laimę ten.

– Kokius lūkesčius ir prioritetus sau išsikėlėte? Ką tikėjotės parsivežti namo?

– Manau, galimybė visą mėnesį dirbti su sėkmingais Baltijos šalių verslininkais sužavėjo labiausiai. Dauguma jų turi ilgametę verslumo patirtį. Tikėjomės, kad tie žmonės padės suvokti ir paruošti rinkodaros dalį mūsų naujam projektui.

– Jei mus dabar skaito komanda, ketinanti mėginti savo laimę akceleratoriuje, kokius tris patarimus duotum?

– Visų pirma, reiktų pasirinkti tokį akceleratorių, kuris atitiktų jūsų idėjos specifiką (mūsų atveju turbūt būtų labiau tikęs „GameFounders“). Taip pat reiktų turėti pakankamai pinigų, kad galėtum pragyventi bent keletą mėnesių visiškai be pajamų kitame mieste, aišku, išskyrus tuos atvejus, kai šias išlaidas padengia pats akceleratorius.

Kitas svarbus dalykas jau būnant pačiame akceleratoriuje – pasiimti iš jo kiek įmanoma daugiau. Ne tušinukų ar sąvaržėlių, bet informacijos ir kontaktų. Tiesiog, jei pakliūsite į programą, niekas jūsų už rankučių nevedžios, tai ne mokykla, todėl realiai gausite tiek, kiek patys norėsite pasiimti.

Taip pat, kai jau būsite ten, prieš susitikdami su mentoriais visuomet stenkitės pasiruošti namų darbus – išsiaiškinkite, kas jie tokie, pašnipinėkite jų „LinkedIn“ profilius, sužinokite, ką dabar dirba ir kokia jų istorija.

– Kaip ir kiek laiko ruošėtės savo idėjos pristatymui?

– Tiesą sakant, daug mažiau, negu privalėjome – tam skyrėme gal tik porą vakarų. Tiesa, tuomet mums atrodė, kad padarėme pakankamai. Na, bet buvome jauni, kvaili...

– Tačiau buvote priimti pirmajam etapui, vadinasi „pitch‘as“ nebuvo siaubingas. Kokia yra gero „pitch‘o“ paslaptis?

– Mūsų nuomone, bet šiuo atveju nebūtinai iš mūsų patirties... Tiesiog neštis savo idėją su savimi į gatvę, į mokslus, į šeimos sambūrius ir laisva forma „papičinti“ bent 100 žmonių. Tada gal ir būsite realiai pasirengę idėjos pristatymui, kuris gali turėti įtakos artimiausiems gyvenimo metams.

– Trumpai pristatykite idėją su kuria patekote į akceleratorių.

– Jei trumpai, tai mes tiesiog sukūrėme mobilųjį žaidimą dviems, kuriame neribojome žaidimo ploto. Pirminis mūsų tikslas skyrėsi nuo to, kuo viskas virto, bet už tai irgi esame dėkingi „StartupHighway“.

Pradinė idėja buvo tiesiog sukurti žaidimą, kuris provokuotų „mobiliąsias“ imtynes. Sąmoningai ar pasąmoningai, ieškojome idėjos tiems atvejams, kai tiesiog kažkur leidžiame laiką kartu. Tarkim, paskaitose ar kažko laukdami žmonės turi telefonus, bet jei juos ir naudoja, tai kiekvienas sau. Mes norėjome žaidimo, kurį būtų smagu žaisti kartu ir padarėme „Finger Brawl“ prototipą. Kai savo idėją rodėme žmonėms, dauguma jį lygino su jau esančiais „Air Hockey“ tipo žaidimais ir paprastai neatkreipdavo dėmesio į esminį skirtumą – mes neribojome žaidimo ploto, kas skatino žaidėjų stumdymąsi. Bet mes matėme, kad jiems smagu, todėl kovos ir fizinio kontakto elementai tapo mūsų idėjos pagrindu.

„Startup‘o“ tikslas yra išgryninti produktą, galimus klientus, verslo modelį... Mes visuomet stengdavomės būti atviri patarimams, tačiau vis tiek galiausiai priimdavome tokius sprendimus, kurie buvo artimi ir suderinami su mūsų vizija.

Ruošdamiesi „pitch’ui“ mes turėjome pateikti „problemą“, kurią sprendžia mūsų žaidimas, tad internete paskaitėme apie prisilietimo svarbą ir radome tokius problemų klodus, kad tai natūraliai paklojo pamatus tolimesniam projekto vystymui.

Smagiausia šioje vietoje tai, kad mums nereikėjo nieko „pritempinėti“, nereikėjo keisti paties sumanymo – pakako tik pakeisti savo požiūrio kampą ir išmokti pristatyti žaidimą kitaip. Nuo tada rodydami žmonėms žaidimą tiesiog pabrėžiame, kad jie gali ir turi liesti savo oponentą, nes dažnu atveju, kol to nepasakai, žaidėjai natūraliai to vengia. Vadinasi, žaidžia savo ekrano pusėje ir patys įspraudžia žaidimą į rėmus.

Taigi eidami į „StartupHighway“ šios klaidos nekartojome, rodėme mažiau žaidimo, daugiau akcentavome patį prisilietimo faktą.

– Kokia atmosfera pačiame akceleratoriuje? Kas jums patinka ir ko reiktų saugotis ten patekus?

– Mūsų atveju sąvoka „juodas darbas“ tapo atmosferos sinonimu. Bent pirmą mėnesį. Nuolatiniai pokalbiai su mentoriais beprotiškai vargina. Dažniausiai dirbdavome nuo 8 ryto iki 9 vakaro, nes vien bendravimas su mentoriais užimdavo apie 4–5 valandas, o tarp pokalbių paprastai ne ką tenuveiksi, tad realiai su projektu dirbti pradėdavome tik vakare.

Nelabai patiko beprotiškas karštis – gyvenome palėpėje ir taip jau sutapo, kad mes ten buvome per vienintelius šios vasaros karščius. Galiu atvirai pasakyti, ko trūko labiausiai – pirmadienio rytais nemokamo „RedBull“, o penktadienio vakarais nemokamo alaus (juokiasi).

– Tačiau į inkubatorių patekote su, kaip jums atrodė, aiškia idėja, o bendravimas su gausybe mentorių neišvengiamai liečia ir ją. Ar nevargina jų dėmesys, o svarbiausia, kaip filtruojate patarimus, kad neužsisuktumėte amžiname idėjos tobulinimo rate?

– Beprotiškai vargina. Ypač pačioje pradžioje, kol dar viską siurbėme į save it kempinės. Vienas mentorius siūlo idėją, kitas ją visiškai supeikia, trečias supeikia juos abu. Galva tampa kvadratinė ir tada turi ieškoti būdų neišprotėti.

Mes pradėjome užsirašinėti patarimus ir paskui skirdavome laiko, kai kiekvieną jų aptardavome komandos viduje. Stengdavomės tai daryti kuo ramiau ir neutraliau, pavyzdžiui, prie pietų stalo. Tokių atvejų, kad kažkokį patarimą panaudotume ir pritaikytume šimtu procentų lyg ir nebuvo, bet įvairių smulkmenų „prisišaudėme“ šimtais. Tų smulkmenų visuma ir yra projektas, kurį dabar turime.

– Vadinasi, filtravote patarimus iš šalies? Manote, kad komanda privalo stengtis išlaikyti projektą pirminėje formoje, ar vis tik reikia būti atviriems, kartais galbūt net atsisakyti to, kas buvo brangu?

– „Startup‘o“ tikslas ir yra išgryninti produktą, galimus klientus, verslo modelį... Mes visuomet stengdavomės būti atviri patarimams, tačiau vis tiek galiausiai priimdavome tokius sprendimus, kurie buvo artimi ir suderinami su mūsų vizija.

– Programoje dalyvaujate kartu su kitomis kažką kuriančiomis komandomis. Kaip apibūdintumėte atmosferą? Žvelgiant iš jūsų perspektyvos tai daugiau bendradarbiavimas, ar atsargi ir tuo pat metu skatinanti pasitempti konkurencija?

– Konkurencija? Nejuokauk! Mes visi stengdavomės padėti vienas kitam.

– Akceleratoriuose visuomet labai išryškinamas problemos sprendimas, neva jei idėja nesprendžia problemos, ji neverta dėmesio. Jūsų vertinimu, ar smagumo vardan kuriami projektai, neturintys tikslo išgelbėti pasaulį ar padaryti jį geresniu, praranda šansus šių dienų investavimo aplinkoje?

– Visuomet galima kurti smagius projektus, kol galiausiai sugalvosi idėją, kuri padarytų pasaulį geresne vieta gyventi.

Su žaidimais kiek įdomiau – jie problemas gali simuliuoti, arba tiesiog žaismingai perteikti vieną ar kitą idėją. Na, kad ir mūsų atvejis. Mes tikrai nesitikime, kad mūsų žaidimas gali būti priskirtas problemų sprendėjų kategorijai. Mes identifikavome tarpasmeninių ryšio atšalimo problemą ir savo žaidimą pasiūlėme ne kaip sprendimo būdą, o greičiau kaip priemonę žaismingoms diskusijoms ta tema. Kai žmonės ima kalbėtis ir žaisti, daugybė problemų išsisprendžią savaime.

Grįžtant prie investuotojų požiūrio, aš manau, kad teikiant savo idėją problemos suvokimas yra svarbus dėl dviejų dalykų. Visų pirma, jei tavo projektas nesprendžia jokios problemos, vadinasi, jis nieko nesiūlo ir netenkina jokių poreikių. Taigi jis niekam nereikalingas. Tai gana paprasta, bet, daugeliu atvejų, teisinga loginė grandinėlė.

Antras nemažiau svarbus dalykas yra tas, kad kiekvienas akceleratorius turi paslaugų ir finansų paketą, kurį siūlo dalyvaujančioms komandoms. Manau šioje vietoje problemos identifikavimas svarbus ir tam, kad „angelai“ galėtų suprasti, ar jų siūlomo indėlio pakaks sėkmingam komandos startui.

– Išvardinkite tris esminius (teigiamus ar neigiamus) dalykus, kuriuos jums davė dalyvavimas akceleratoriuje?

– Prieš eidami į akceleratorių realiai turėjome tik idėją ir veikiantį prototipą, o dabar turime viziją, verslo modelį ir potencialių žaidėjų archetipą.

Mums taip pat labai svarbios ir užmegztos pažintys. Visi mūsų sutikti žmonės – savo sferos specialistai. Ar tai būtų rinkodara, ar testavimas – visi jie žino, ką daro. Esame jiems labai dėkingi už suteiktą pagalbą. Mums asmeniškai šis projektas tiesiog praplėtė akiratį, kai kurie iki šiol nepasiekiami dalykai tapo artimesni, realesni ir labiau suvokiami.

Kalbant apie neigiamus dalykus, pasikartosiu, vienintelis dalykas ko trūko – oro kondicionierius.

– Būdami „saunoje“, be abejo, matėte kitų komandų projektus. Galbūt kažkas ypač sužavėjo ir jūs norite paskatinti mus visus pasidomėti... Kuo?

– Visos komandos turėjo kažką unikalaus ir įdomaus. Mus labiausiai sužavėjo Dragdis.com. Gaila, neturėjome jų paslaugų ruošdamiesi „pitch‘ui“, kai reikėjo kažkur patogiai išsaugoti šimtus internetinių memų ir demotyvacijų.

– Bet galiausiai jūsų keliai su „StartupHighway“ išsiskyrė. Vertinant jūsų teigiamus įspūdžius, sprendimas trauktis atrodo keistai.

– Visko gyvenime nutinka, taip ir mums – paprasčiausiai nepavyko sutarti dėl sutarties sąlygų, mūsų netenkino pasiūlytas finansavimas, tad beliko trauktis ir toliau kapanotis patiems. Nutarėme žūtbūt išleisti projektą ir pabandyti laimę su minios finansavimo modeliu. Sukūrėme savo projekto profilį „Indiegogo“ sistemoje ir prašome užmesti akį, pareikšti nuomonę, komentarų raidelėmis ar eurais – kaip jums patogiau.

Smagiausia tai, kad po pasitraukimo, oficialiai mes nesame „StartupHighway“ komanda, tačiau vis tiek sulaukiame visokeriopos jų pagalbos dar ir dabar. Tikrai šaunūs žmonės.

Apie „StartupHighway“

Tai 13 savaičių akceleracijos programa, paremta jau veikiančiais Europos startuolių modeliais ir siūlanti iki 14 tūkst. eurų investicijas ir platų mentorių tinklą. Kiekvienai startuolių komandai siūlomas 2 tūkst. eurų + 3 tūkst. eurų (vienam komandos nariui) finansavimas mainais į 10 procentų įmonės akcijų.

Dalyvaujančios komandos programos metu kraustosi į Vilnių, kur joms suteikiama darbo vieta ir parama teisės, apskaitos, administravimo ir pan. klausimais.

Daugiau informacijos: Startuphighway.com.

Antrąjį interviu su Egle Bojarskaite iš komandos „Akira“, kuri šiuo metu dirba su „GameFounders“ Taline, rasite čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos