Pirmosios žemyno buvimo užuominos radosi paaiškėjus, kad kai kurių Indijos vandenyno dalių gravitacija stipresnė, kas rodo storesnę plutą. Pagal vieną teoriją, taip nutiko, kai dalis sausumos paniro ir tapo vandenyno plutos dalimi.
Mauricijus buvo viena iš tų vietų, kur gravitacija stipresnė. 2013 metais, Lewisas Ashwalas iš PAR Witwatersrand universiteto su kolegomis iškėlė idėją, kad vulkaninė sala įsitaisiusi ant seno, nugrimzdusio žemyno dalies.
Nors Mauricijaus salai tėra 8 milijonų metų, kai kurie cirkono kristalai salos paplūdimiuose yra beveik 2 milijardų metų amžiaus. Ugnikalnių išsiveržimai galėjo išsviesti cirkoną iš giliau glūdinčių senovinių uolienų.
Dabar L.Ashwalas su komanda Mauricijuje aptiko iki 3 milijardų metų amžiaus cirkono kristalus. Atlikę detalias analizes, jie rekonstravo prarastojo žemyno, kurį pavadino Mauricija, geologinę istoriją.
Išsiskyrimas
Mauricija buvo mažas žemynas - maždaug ketvirčio Madagaskaro dydžio - įsiterpęs tarp Indijos ir Madagaskaro, kurie prieš 85 milijonus metų buvo daug arčiau vienas kito, nei dabar. Tada Indija ir Madagaskaras ėmė tolti vienas nuo kito ir Mauricija pradėjo temptis ir plyšinėti.
„Tai kaip plastilinas: tempiami kontinentai plonėja ir suyra į gabalus”, - paaiškino Martinas Van Kranendonkas iš Naujojo Pietų Velso universiteto Australijoje. „Būtent šie ploni gabalėliai ir nugrimzta į vandenyno dugną”.
Yra duomenų, rodančių, kad kitos Indijos vandenyno vulkaninės salos, tarpo kurių Cargados Carajos, Laccadive ir Chagos salos, irgi išsidėsčiusios ant Mauricijos fragmentų.
Randama vis daugiau ir daugiau kitų senovinių žemynų liekanų, pažymi Alanas Collinsas iš Adelaidės universiteto Australijoje.
Keletas tokių gabalų neseniai rasta šalia Vakarų Australijos ir po Islandija, sako jis. „Tik dabar, daugiau pradėję tyrinėti vandenyno gelmes, visur randame senovės žemynų dalių”.
Išsamią tyrimo ataskaitą galima perskaityti žurnale „Nature Communications“.
