„Mano darbas yra padėti atpažinti pavojų ir jų galvose uždegti raudonus šviesoforus, – teigia mokytojas. Naršantiems internete jis primena: „Čia svarbiausia – kritinis mąstymas ir lengvas nepasitikėjimas viskuo, ką matai.“
– Kada derėtų pradėti su vaikais kalbėti apie internetą? Juk dabar vaikai jau nuo kelerių metų juo naudojasi, bet, tikriausiai, dar pilnai nesupranta, kas tai yra.
– Sakyčiau, kad internetą jie priima natūraliai. Pradžioje, kol internetas vaikams tėra žaislas, reikėtų suformuoti saugią aplinką, kuri leistų internete veikti net ir pilnai nesuprantant, kas tai yra. Kai internetą vaikas pradeda naudoti darbiniams tikslams, laisvės atsiranda daugiau, todėl reikia ir daugiau suvokimo, kas yra gerai, o kas – blogai.
– Šiandien vis dažniau naudojama frazė „internetinis saugumas“. Kas tai yra ir apie kokias grėsmes kalbame?
– Kai kalbu apie internetą ir saugumą, dažnai kyla asociacija su eismu. Mes esame jo dalyviai – galbūt pėstieji ar dviratininkai, galbūt vairuotojai. Eisme egzistuoja tam tikros taisyklės, kurios leidžia suprasti, kas vyksta aplink ir nepapulti į bėdą. Internete taisyklių nėra, tačiau yra gerosios praktikos. Vaikams reikia įdiegti suvokimą apie pavojingas situacijas. Kaip priėjęs prie perėjos, turiu apsidairyti, taip ir internete – jei kas nors paprašo atsiųsti namų adresą ar slaptažodį – galvoje turėtų užsidegti raudona šviesa.
O pavojų yra daug ir skirtingų. Nuo virusų, kenkėjiškų programų iki socialinės inžinerijos, kai kas nors apsimeta tuo, kuo nėra. Naudojant tam tikras technikas, galima sužinoti, ar šiuo metu esi namuose ir apvogti, kartu tai gali privesti ir iki pinigų išviliojimo ar žmogaus pagrobimo. Jeigu kriptovaliutos prigis kaip atsiskaitymo priemonė, saugumas taps dar aktualesniu aspektu. Pavogti kriptovaliutą iš nesisaugančio žmogaus bus lengva, o surasti ją pavogusį žmogų – beveik neįmanoma. Jei šiandien daugiausiai rizikuojame savo kompiuteriu, jo duomenimis ar Facebook profiliu, ateityje vis dažniau rizikuosime savo santaupomis.
– Ką apie internetinį saugumą reikėtų žinoti tėvams? Pats, kaip mokytojas ir tėtis, ar palaikote tam tikras programėles, kurios stebi, kokį turinį vaikai pasiekia? O gal yra kitų būdų prižiūrėti vaikų veiklą internete?
– Manyčiau, kad iki 15–16 metų yra būtina žinoti, ką vaikas daro internete, o neturint stebėjimo programėlių, tai padaryti sunku. Nemanau, kad vaikus internete paleisti vienus yra saugu. Kaip mokytojas galiu pasakyti taip – vaikai internete daro tokius dalykus, kurių mes net žinoti nenorime. Visi vaikai turi polinkį būti vienaip ar kitaip įtraukti, nes internetas sukonstruotas būtent taip, kad naršant jame praleistume kuo daugiau laiko. Tikriausiai ir patys pastebite, kad po darbo atsidarius reelsą, kartais telefone praleidžiame valandą. Sąmoningi suaugę žmonės gali tai pastebėti ir save sukontroliuoti, bet vaikai šių įgūdžių dar neturi.
– Sunku įsivaizduoti, kad šiandieninė karta, aktyviai kasdien besinaudojanti kompiuteriu, galėtų apie juos ko nors nežinoti. Atrodo, kad naudotis internetu jiems – įprasta praktika.
– Kaip bebūtų gaila, vaikai, užaugę su kompiuteriu, moka paleisti žaidimą, parašyti laišką, bet jie nelabai supranta, kaip ir kodėl tai vyksta. Mano kartos žmonės, kurie dirbti kompiuteriu mokėsi interneto pradžios ir plėtros laikais, tuos dalykus supranta giliau. Duosiu pavyzdį: mano tėvų ir senelių karta galėjo automobilį pataisyti garaže, aš šiek tiek suprantu kas ir kur automobilyje yra, bet jau vargiai galiu ką nors suremontuoti pats, šiandieninė karta, ko gero, vargiai žinos, kas slepiasi po automobilio kapotu, o būsimos kartos nemokės net ir vairuoti – juk automobilis tai padaryti galės pats. Technologijos tobulėja, o mūsų supratimas, kaip jos veikia, mažėja. Ar tai gerai, ar blogai, sunku pasakyti – taip tiesiog yra.
Kaip bebūtų gaila, vaikai, užaugę su kompiuteriu, moka paleisti žaidimą, parašyti laišką, bet jie nelabai supranta, kaip ir kodėl tai vyksta.
– Kalbant apie jaunesnius mokinius, kokius esminių dalykus jiems tuomet reikėtų žinoti? Kokių praktinių dalykų jie išmoksta pamokose?
– 5–6 klasės mokiniai dar yra naivūs ir vaikiški, o internetas jiems atrodo it pūkuotas padaras, kuriame galima daryti viską. Bandau išmušti iš po kojų tą naivumą. Kartą esu paklausęs, kas nutiktų, jei kažkas gatvėje sustotų ir pasiūlytų jiems saldainių. Vaikai atsakė, kad galbūt prieitų, o paskui pabėgtų. Bandau suprasti, ar jie juokauja, ar kalba rimtai, bet tai mane neramina. Pasikartosiu, kad mano darbas, padėti atpažinti pavojų ir jų galvose uždegti raudonus šviesoforus. Jei gauni iš draugo nuorodą, pirma reakcija turėtų būti jos nespausti, neįsitikinus, kad ją tikrai siunčia draugas. Tai turi įeiti į raumenų atmintį.
Nesistengiu perteikti informacijos per pasakojimą, nes tai šiuolaikiniam vaikui visai neįdomu. „Herojaus“ gimnazijoje mano pamokose šeštokai daro grupinius pristatymus, patys pasakoja saugumo aspektus, kad jiems nebūtų šoko, kai anksčiau ar vėliau su pavojinga situacija susidurs.
– Vyresniųjų klasių mokiniai šiuos dalykus, ko gero, jau puikiai supranta. Galbūt jiems internete saugiau – dėl brandos, tam tikrų dalykų žinojimo?
– Su vyresniais mokiniais šnekame ne tik apie tai, kas yra juoda ar balta, bet ir apie tarpinius variantus, tokius kaip informacijos patikimumas. Čia standartinių ar šabloninių atsakymų nėra. Pavyzdžiui, neseniai su vaikais skaitėme pranešimą apie tai, kaip į Veneciją atplaukė delfinai. Bandėme išsiaiškinti, ar tai tiesa ir radome straipsnius, kurie šį faktą paneigia. Šnekame apie tai, kokias savybes reikia turėti, kad galėtum informacijos gausoje nepasiklysti. Yra tam tikri algoritmai – patikrinti autorių, portalo patikimumą, datą ir panašiai, tačiau už viso to turi stovėti kritinis mąstymas ir lengvas nepasitikėjimas viskuo, ką matai.
– Dabar vis plačiau naudojamas dirbtinis intelektas. Ar jis kelia kokių nors grėsmių, o gal atvirkščiai, stimuliuoja, yra naudingas?
– Kartu su mokiniais kalbėjome apie dirbtinį intelektą ir atradome tyrimą, kuris teigia, kad 2026 metais, vos po dviejų metų, net 90% turinio bus sugeneruota dirbtinio intelekto. Reikia suprasti, kad tokiame kiekyje informacijos surasti faktus, kurie yra tikri, bus labai sudėtinga. Bet vaikams reikės tame gyventi, o mano pareiga yra juos paruošti.
Dirbtinio intelekto atėjimas atima iš žmogaus poreikį ieškoti ir lyginti informaciją. Kai ko nors internete ieškome dabar, paprastai žiūrime bent kelis skirtingus puslapius, privalome mąstyti, išsirinkti, kas mums labiau patinka, kuris puslapis atrodo išsamesnis. Dirbtinis intelektas siūlo jau apibendrintą informaciją ir vietos kažką lyginti lieka vis mažiau. Po kurio laiko tą mąstymą galime visai pamiršti, todėl tapsime dar patiklesni ir pažeidžiamesni. Tai – spąstai, į kuriuos dabartinės technologijos gali nuvesti.
Papasakosiu komišką nutikimą. Vieno susitikimo su mokytojais metu, klausinėjome dirbtinio intelekto apie Jono Biliūno kūrinius. Gavome keisčiausius atsakymus, pavyzdžiui, kad J. Biliūnas parašė „Altorių šešėlyje“, o pagrindinis romano veikėjas buvo Kristijonas Donelaitis. Žinoma, tuomet tai sukėlė isterišką juoką, bet įsivaizduokite, jei vaikas pasitikės dirbtiniu intelektu šimtu procentu, kaip greitai jis gali nuklysti iki ganėtinai prastų situacijų.
– Pakalbėjome apie grėsmes, o kokios mūsų atsakomybės, pavyzdžiui, kalbant apie komunikaciją internete?
– Su šeštokais turėjome seriją veiklų, kur jie bandė patys sugalvoti virtualios komunikacijos etikos taisykles. Žinoma, svarbu nesikeikti, negražiai nekalbėti, neprasivardžiuoti, bet visgi būtina ir suprasti, kur tu esi. Kaip ir normaliame gyvenime, priklausant nuo to, kokiame rate esame, skirtingai ir bendraujame. Su draugais gali būti nevisai formalus, o štai mokyklos bendrame sraute, turi elgtis kitaip. Internetas nėra vientisas daiktas – skirtingų erdvių, kambarių jame yra daug. Bet jie yra covidinė karta, todėl daug supranta apie nuotolinį mokymą, jie patys patyrė etikos, mandagumo reikalaujančias situacijas.
– Kaip jums atrodo, ar mūsų visuomenės suvokimas apie komunikaciją internete keičiasi? Ar dar yra kur pasitempti?
– Internetas yra ta vieta, kuri leidžia žmogui paslėpti savo tapatybę. Galiu pasivadinti slapyvardžiu ir tada nusiimti visas socialines normas, kurių reikalauja visuomenė, galiu dergtis, būti nevaldomas ir nevaržomas. Kaip su tuo kovoti nežinau, galbūt nuo vaikystės diegiant, kad internetas nėra galimybė tapti blogiausia savo versija. Galbūt tai labiau filosofinis klausimas – ar gali žmogus, paslėpęs identitetą, išlikti socialiai atsakingu ar teisingu?
Užsienyje yra konceptas, kai ūkio daržovės parduodamos be pardavėjų – žmonės gali ateiti, pasiimti ko reikia, nusipirkti prekes ir niekas to nekontroliuoja. Ar Lietuvos žmonės jau priaugo prie tokios apsipirkimo galimybės? Galbūt, bet, tikriausiai, ne visi suprastų tokį konceptą. Lenkiu link to, kad tai tam tikras visuomenės brandos klausimas – kiek mes suprantame bendravimo normas ir įstatymus, net ir tada, kai niekas neverčia jų laikytis?
– Dėkoju už pokalbį.
