Dalis svetimose ekosistemose augančių augalų, patekę į tinkamą klimatą, ima plisti ir stelbti natūraliai augusius augalus. Tokie augalai vadinami svetimžemiais. Jų, gamtininko Selemono Paltanavičiaus teigimu, Lietuvoje priskaičiuojama apie 500. Net daugeliui puikiai žinoma kiaulpienė nėra lietuviškas augalas. Tačiau ne visi jie priskiriami invaziniams augalams, mat ne visi kelia pavojų ekosistemai.
„Kitiems užtenka 30-40 metų, kad ta rūšis taptų invazine, kad išplistų ir jau sukeltų tokias problemas, kad jas gana brangiomis priemonėmis reikėtų naikinti“, – 15min pasakoja gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Invaziniai augalai kelia grėsmę biologinei įvairovei. Jie išveši taip stipriai, kad šių vietoje augę Lietuvai būdingi augalai nebeturi kur įsiterpti.
„Kanadinės rykštenės, geltonai žydinčio 1-1,2 metro aukščio augalo, šaknys suauga taip tankiai, kad praktiškai jos vietoje jau niekas neauga. Jei tokiose vietose augo koks retesnis augalas ir nebus reguliuojama, po 10 metų jo jau tikrai nebus likę“, – pateikia pavyzdį S.Paltanavičius.
O štai muilinė guboja ir raukšlėtalapis erškėtis kelia didelę grėsmę pajūrio kopose augančioms retoms rūšims, kurios aptinkamos tik šiose buveinėse, atkreipia dėmesį Gamtos tyrimų centro Floros ir geobotanikos laboratorijos biologas Lukas Petrulaitis.
„Paupiuose plintantys uosialapiai klevai gadina ir estetinį vaizdą – šių medžių kamienai dažnai išgriūva ir paupiuose susidaro nepraeinamos virtuolių krūvos“, – teigia L.Petrulaitis.
Kitiems augalams užtenka 30-40 metų, kad ta rūšis taptų invazine, kad išplistų ir jau sukeltų tokias problemas, kad jas gana brangiomis priemonėmis reikėtų naikinti.
Dalis invazinių augalų tam tikrose vietovėse gali sudaryti net 100 proc. augmenijos.
Be to, invaziniai augalai gali daryti ir ekonominę žalą. Šiems įsitvirtinus tam tikrose vietovėse ten nebegali augti ekonomiškai naudingi augalai.
„Dėl susidariusių Sosnovskio barščio sąžalynų krenta žemės kaina, kas sukelia tiesioginius ekonominius nuostolius žemės savininkui, be to, tie patys sąžalynai nustelbia vietinius augalus ir sukelia ekologinius nuostolius“, – priduria L.Petrulaitis.
Biologo teigimu, invaziniai augalai gali kelti pavojų ne tik augmenijai, bet ir gyvūnams.
„Dėl invazinių augalų keičiasi buveinės struktūra, dėl ko vietinės vabzdžių, paukščių ar gyvūnų rūšys turi ieškotis tinkamesnių buveinių“, – dar vieną problemą pabrėžia specialistas.
Tiesa, iš Lietuvoje augančių invazinių augalų žalą žmogaus sveikatai daro vienintelis Sosnovsio barštis. „Jo sultys nudegina, esu matęs tas žaizdas – tai yra tikrai negyjančios žaizdos, kai kam net nuo prisilietimo. Net jei žaizdos nesusidaro, prasideda alergijos, tinimai“, – mini S.Paltanavičius.
Tačiau, anot biologo L.Petrulaičio, neverta nuvertinti nei vienos invazinio augalo rūšies keliamos žalos: „Kai kurie augalai daro neigiamą įtaką pamažu ir jų sukeliamas poveikis pastebimas neiškart, tik po keleto metų. O sukeltas poveikis kartais būna negrįžtamas“.
Tiesa Lietuvoje augalų invazija nėra tokia didelė, kaip kitose Europos valstybėse, tad ir žalos ši augmenija pridaro mažiau.
„Didžiojoje Britanijoje nekilnojamojo turto kaina krenta iki 15 procentų vien dėl japoninės reinutrės – tai laikoma parduodamo turto defektu. Lietuvoje ši rūšis taip pat aptinkama, bet dar nėra taip stipriai paplitusi“, – sako L.Petrulaitis
Invazinius augalus pasodino žmonės
VU Botanikos sodo Augalų kolekcijų skyriaus vadovo Dariaus Ryliškio tegimu, didžioji dalis invazinių augalų į Lietuvą yra atvežti žmonių. Iš vienų tikėtasi ekonominės naudos, kiti atvežti kaip dekoratyviniai augalai, pasodinti į sodus, kiemus ar parkus, iš kur po to išplito į dideles teritorijas.
„Apie gausialapį lubiną, aš tą labai gerai atsimenu, po 1960 metų net miškininkų žurnaluose būdavo rašoma: „sodinkite ir sėkite lubiną miškuose, nes tai žaliasis gaisrininkas“. Žodžiu, kad jo prisėsi ir toje vietoje net miškas nedegs, ugnis negalės plisti. Tokia kvailybe buvo pridengtas nežinojimas ar dar kažkoks kitas sumanymas. Visa tai yra įvežta ir išplatinta mūsų pačių“, – tvirtina gamtininkas S. Paltanavičius.
Gamtininkų teigimu, net ir žmogaus sveikatai pavojų keliantis Sosnovskio barštis į Lietuvą buvo atvežtas specialiai.
„Sosnovskio barštį įvežė apie 1960 metus, kaip silosinę pašarinę kultūrą ir tikėjosi, kad bitininkams bitės daug medaus iš ten prineš. Tai yra visiškas absurdas, bet taip buvo“, – pasakoja S. Paltanavičius
Išnaikinti beveik neįmanoma
Invaziniai augalai, patekę į tinkamas sąlygas, plinta taip greitai, kad kova su jais tampa kone beviltiška. Anot biologo Luko Petrulaičio, greičiausiai plinta tie invaziniai augalai, kurių sėklas platina vėjas, vanduo ar gyvūnai. Būtent dėl tokio plitimo būdo nemažai invazinių augalų aptinkama upių slėniuose. Tiesa, norint išsaugoti vietines rūšis, invazinių augalų populiaciją valdyti reikia.
Sosnovskio barštį įvežė apie 1960 metus, kaip silosinę pašarinę kultūrą ir tikėjosi, kad bitininkams bitės daug medaus iš ten prineš. Tai yra visiškas absurdas, bet taip buvo.
„Paimkim vieną atskirai augantį, jeigu taip būtų, Sosnovskio barštį. Augalas gali augti 2-3 metrų, stiebas storas ir skėčio formos žiedynas peržydėjęs palieka iki 10 tūkst. sėklų, kurios daigios žemėje išlieka iki 10 metų. Tai įsivaizduokite iš vieno augalo kiek gali išaugti potencialiai per metus. O tas augalas daugiametis. Stiebas nudžiūsta, bet jeigu jo niekas neiškasa, nepurškia, nesunaikina, kitais metais užaugina tokį patį žiedą ir dar 10 tūkst sėklų“, – invazinių augalų plitimą iliustruoja S. Paltanavičius.
D.Ryliškio teigimu, kovoti su smulkiažiedėmis bei bitinėmis sprigėmis taip pat yra beviltiška. Tai žolinis augalas, augantis miškuose.
„Jų yra tiek daug miškuose, kad neišpurkši tų miškų, neperkasi, nenušienausi. Aš į jas jau žiūriu kaip į nugalėjusias rūšis. Nematau techninių galimybių kaip jas iš Lietuvos būtų įmanoma pašalinti“, – pasakoja D. Ryliškis.
Anot L.Petrulaičio prie ir šio augalo paplitimo Lietuvoje prisidėjo žmogus: „Šios rūšies sėklas išplatino sunkioji miško technika, prie kurios ratų prilipusios sėklos nukeliauja nemažus atstumus“.
„Iš tų, ką mes dar galbūt galėtumėme suvaldyti yra uosialapis klevas. Vėlgi jo yra be galo daug, bet jis dažniausiai koncentruojasi paupiuose ir va šitoj vietoje, kaip ir ribotas yra išplitimas, konkrečios teritorijos. Kažkoks tai šansas sukontroliuoti, aš manau, dar yra, nors tai labai sudėtinga“, – pasakoja D. Ryliškis.
Nors visai išnaikinti šių augalų beveik neįmanoma, D.Ryliškis siūlo susikoncentruoti į saugomas teritorijas. Taip išsaugant biologinę įvairovę ten, kur auga saugomos augalų rūšys.
„Kitus galbūt įmanoma dar sukontroliuot. Dalis auga laukuose - kaip lubinas, rykštenės. Jie vis dėlto šienaujant, neapleidžiant, dirbant žemę, išnyktų savaime“, – teigia VU botanikos sodo Augalų kolekcijų skyriaus vadovas.
L.Petrulaitis priduria, kad kovą su invaziniais augalais apsunkina ir tai, kad skirtingos jų biologinės ir ekologinės savybės reikalauja skirtingų naikinimo būdų.
Klimato atšilimas grasina naujomis invazinėmis rūšimis
Didžiausią grėsmę kelia galimas invazinių vandens augalų bei dumblių paplitimas. Dėl žiemą atšąlančių vandens telkinių dalis šiuo metu Europos Sąjungoje jau augančių invazinių augalų Lietuvoje dar nepaplito. Tačiau klimatui šylant, tokiems augalams palankios sąlygos gali rastis ir Lietuvos vandenyse.
„Naujų svetimžemių augalų Lietuvoje aptinkama beveik kasmet, todėl ateityje invazinių rūšių sąrašas gali ir prasiplėsti“, – įspėja L.Petrulaitis.
Gamtininkas S.Paltanavičius pritaria, kad vieni pavojingesnių augalų, kurie dar gali patekti į Lietuvą ir tapti invaziniais yra dumbliai. Juos iš kitų teritorijų su balastiniais vandenimis gali atgabenti tanklaiviai.
„Reikia ir mokslui labiau koncentruotis į monitoringą, į sekimą, į stebėjimą, nes tam reikia ruoštis“, – perspėja gamtininkas S.Paltanavičius.
