Žmogiškasis „autopiloto“ režimas tikriausiai „įdiegtas“ smegenų struktūrose, vadinamose „pasyvaus darbo režimo tinklais“ (DMN, Default Mode Network). Šie tinklai buvo aptikti praėjusio amžiaus pabaigoje, kai mokslininkai pastebėjo, kad smegenų skenavimo įrenginiuose gulinčių ir nieko nedarančių žmonių smegenyse tam tikras aktyvumas vis tiek pasireiškia. Tokiu būdu mokslininkai pateikė pirmas žinias, kad mūsų smegenys būna aktyvios net tada, kai mes patys sąmoningai niekuo neužsiimame.
Bet ką daro DMN? Keliais tyrimais nustatyta, kad ši smegenų dalis, panašu, dalyvauja vertinant praeities įvykius ir planuojant ateitį. Kiti tyrimai rodo, kad šis tinklas dalyvauja savęs suvokime, bet tokią hipotezę susilpnino žiurkių ir naujagimių smegenų tyrimai – pasirodo, jų smegenyse taip pat veikia savotiška DMN versija.
Mažai tikėtina, kad žiurkės labai užsiima galvojimu apie save taip, kaip tai daro žmonės, sakė Jorko universiteto (JK) mokslininkas Denizas Vatanseveras. Jo manymu, DMN funkcija turėtų būti paprastesnė, būdinga visiems gyvūnams. Jis su kolegomis iš Kembridžo universiteto susidomėjo, ar šis tinklas galėtų padėti mums atlikti kokius nors veiksmus be sąmoningo dėmesio kreipimo – pavyzdžiui, užsirišti batraiščius, vairuoti automobilį pažįstamu keliu ar panašiai.
Atsakymo į išsikeltus klausimus mokslininkai ieškojo iš pradžių 28 savanoriams užduodami mokyti žaisti kortų žaidimą begulint funkcinio magnetinio rezonanso (fMRI) aparate. Šiame žaidime tiriamiesiems buvo duodamos keturios kortos, o gavus penktą kortą buvo prašoma ją priderinti prie vienos iš jau turimų keturių.
Tačiau tiriamiesiems nebuvo sakomos jokios kitos žaidimo taisyklės – jie nežinojo, ar kortas reikėtų derinti pagal spalvą, ar pagal figūrą. Kiekvienas tiriamasis turėjo pats tai išsiaiškinti bandymų ir klaidų metodų – paprastai kelių bandymų pavykdavo.
O kol jie bandė perprasti taisykles, kompiuterio ekrane matėsi toks smegenų aktyvumas, kuris yra būdingas besimokantiems protams. Tačiau vis toliau ir toliau tęsiantis žaidimui dalyviai jau žinojo, kaip suderinti kortas be didelių protinių pastangų, o kompiuterio ekrane matomas aktyvumas labiau priminė DMN veikimą. Tuo tarpu tiriamųjų veiksmai buvo vis greitesni ir tikslesni.
Tai rodo, kad kai „išjungiame“ smegenis, persijungiame į savotišką autopiloto režimą, kuris leidžia mums gerai atlikti numatytas užduotis per daug negalvojant apie jų atlikimą.
Tuo pačiu mechanizmu galima paaiškinti ir dėl ko kai kurios užduotys – pavyzdžiui, puikiai pažįstamos melodijos grojimas gerai įvaldytu instrumentu – taip smarkiai pasunkėja, jeigu pabandome jas atlikti galvodami būtent apie tas užduotis, o ne apie ką nors kitą.
Autopiloto sustiprinimas
Eksperimento metu tiriamieji, kurių DMN sistemos buvo stipriau sujungtos, kortomis žaidė geriau. Skirtingi šių žmonių smegenų regionai aktyvuodavosi vienodžiau, kas rodo labiau koordinuotą skirtingų smegenų vietų veikimą. Tai leidžia susidaryti nuomonę, kad kuo stipresnis yra DMN sujungimas, tuo efektyvesnis yra autopiloto režimas, sakė D.Vatanseveras.
Tikėtina, kad smegenų autopiloto režimą taip pat galima tobulinti. Kitais tyrimais nustatyta, kad žmonės geba kontroliuoti savo smegenų aktyvumą kai jiems yra matoma, kokios konkrečiai jų smegenų sritys yra aktyvios tuo metu. Panašus „neurologinio grįžtamojo ryšio“ panaudojimas mokymuisi gali padėti žmonėms išugdyti savo autopiloto režimą, kas leistų geriau atlikti įprastas užduotis neskiriant joms sąmoningo dėmesio, sakė Ohajo valstijos universiteto mokslininkas Paulas Stillmanas.
Išsamiau su šiuo moksliniu tyrimu galima susipažinti šioje svetainėje.