Iš pirmo žvilgsnio paaiškinimas, kurį mokslininkai pateikė recenzuojamame leidinyje „Royal Society journal Proceedings B“, atrodo sunkiai tikėtinas: per milijonus evoliucijos metų banginiai tapo idealiai kalibruotomis nardymo mašinomis, beieškodami maisto gebėdami pasiekti kilometrais matuojamą gylį ir ten išbūti valandomis.
Tokiame gylyje šių žinduolių širdies susitraukimų dažnis sulėtėja, organizmas taupo brangų deguonį.
Tad kaip nutinka, kad patys gabiausi gelmių narai pasaulyje suserga liga, būdinga nepatyrusiems narams, kurie iš didesnio gylio nekantriai pakyla į vandens paviršių?
Trumpas ir paprastas atsakymas – snapuotieji banginiai (ypač viena rūšis, vadinama Kiuvjė banginiais) būna mirtinai išgąsdinami.
„Dėl sonaro signalo gyvūnai patiria stiprų stresą ir energingai plaukia tolyn nuo garso šaltinio, todėl smarkiai pasikeičia jų nardymo elgesys. Kitaip tariant, atsakas į stresą dominuoja prieš įprastinį nardymo elgesį, dėl ko gyvūnų kraujagyslėse kaupiasi azotas“, – teigė pagrindinė tyrimo autorė, Las Palmaso universiteto (Ispanija) Gyvūnų sveikatos instituto mokslininkė Yara Bernaldo de Quiros.
Banginiams ypač žalingas yra vienas sonaro tipas. Šeštajame dešimtmetyje specialiai povandeninių laivų paieškai sukurtas vidutinių dažnių aktyvusis sonaras (MFAS, mid-frequency active sonar) iki šių dienų naudojamas per pratybas ir patruliuojant pakrantės vandenyse, ypač JAV ir NATO sąjungininkų karo laivuose.
Nuo maždaug septinto praėjusio amžiaus dešimtmečio laivai pradėjo skleisti apie 5 Khz dažnio povandeninius garso signalus.
Tuo pačiu metu visose pasaulio jūrų ir vandenynų pakrantėse – ypač Viduržemio jūroje – pradėta pastebėti masinius snapuotųjų banginių gaišimus.
Tarp 1960 ir 2014 m. užregistruotas 121 toks „netipinis“ masinio iššokimo ant kranto įvykis, bent 40 jų pavyko aiškiai susieti su jūrinių pratybų vieta ir laiku.
Tai nebuvo su pavieniais individais siejami incidentai, kai ant kranto iššoka seni arba ligoti gyvūnai, bet ir ne tokie masiniai, kaip praėjusių metų lapkritį Naujojoje Zelandijoje stebėtas atvejis, kuomet ant kranto labai ribotoje teritorijoje iššoko daugiau nei 200 delfinų grindų.
Dažniausiai tai būna atvejai, kuomet kelių dešimčių kilometrų pakrantės ruože kelių dienų laikotarpiu į krantą iššoka apie dešimtį ar daugiau snapuotųjų banginių.
Pats skaudžiausias atvejis stebėtas 2002 metais, kai per 36 valandas Kanarų salų pakrantes nuklojo 14 snapuotųjų banginių – greta vyko jūrinės NATO pratybos.
„Praėjus jau kelioms valandoms po sonaro panaudojimo pakrantėje pasirodė pirmieji gyvūnai“, - sakė Y.Bernaldo de Quiros.
Išoriškai visi į sausumą iššokę banginiai neatrodė nei ligoti, nei traumuoti: kūno masė normali, jokių infekcijų ar pavojingų odos pažeidimų.
Bet vidinė organizmo būklė buvo prasta. Azoto burbuliukai užkimšo venas, o smegenys buvo sužalotos kraujavimo.
Skrodimų metu nustatyta ir kitų organų pažeidimų, taip pat – nugaros smegenų ir centrinės nervų sistemos.
Kaip ir su aukštumų liga, reakcijos (ne tik žmonių, bet ir banginių) į azoto burbuliukus kraujagyslėse gali būti ir skirtingo tipo, ir skirtingo intensyvumo.
2003 m. žurnale „Nature“ publikuotas straipsnis apie galimą ryšį tarp sonarų naudojimo ir banginių mirčių tapo priežastimi Ispanijai 2004 metais uždrausti tokias jūrines pratybas prie Kanarų salyno.
„Iki to laiko Kanarų salos buvo dažna tokių „netipinių iššokimų į krantą“ vieta. Nuo moratoriumo tokių atvejų apskritai nebepasitaikė“, – tvirtino tyrimo autorė.
Ji kartu su kolegomis ragina identiškų draudimų teritoriją išplėsti ir į kitus regionus, kuriuose susirenka retesnių banginių grupės.
Kiuvjė banginiai užauga iki 7 metrų ilgio ir dažniausiai maitinasi giliavandeniais kalmarais bei žuvimis.
Šis žinduolis yra įtraukas į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) „Raudonąjį sąrašą“ kaip pažeidžiama rūšis – manoma, kad pasaulinė jų populiacija yra vos 5000–7000 individų.
Kiti veiksniai, mažinantys šių banginių populiaciją, yra susidūrimai su laivais, vandenynų tarša, dėl klimato kaitos kintančios gyvenimui tinkamos teritorijos.
