Ši netiesioginė grėsmė – tai patikimų, įrodymais grįstos medicinos rekomenduojamų gydymo būdų atsisakymas, rašo arstechnica.com.
Kad ir kokios akivaizdžios šios grėsmės bebūtų, jų kiekybinis įvertinimas yra labai sudėtingas. Iš dalies dėl to, kad ne visi pacientai yra linkę pateikti tyrimams reikiamus duomenis – juo labiau prisipažinti savo gydytojui, kad jo išrašytus vaistus nuleido į unitazą, nes pasirinko kokio nors šarlatano žoleles. Tačiau Jeilio universiteto (JAV) mokslininkai, pasikapstę po Nacionalinę vėžio duomenų bazę, galų gale kiekybiškai įvertino vieną iš grėsmių, su kuria susiduria vėžiu susirgę pacientais – mirties riziką. Jų pateikti skaičiai – stulbinantys.
Pacientai, atsisakę arba atidėję medikų rekomenduojamą gydymo būdą tam, kad galėtų išbandyti alternatyvius gydymo metodus, per penkerius metus po diagnozės miršta 5,7 karto dažniau už tuos pacientus, kurie laikosi gydytojų rekomendacijų. Mokslininkų tyrimo rezultatus publikavo recenzuojamas žurnalas „Journal of the National Cancer Institute“.
Nors tyrimo apimtis nėra didelė ir turi keletą trūkumų (pvz., nėra nustatoma, kokio tipo alternatyvius gydymo būdus pasirinko pacientai), mokslininkai tikisi, kad jų išvados paskatins diskusijas ir medicinos specialistus bei įstatymų leidėjas paragins griežčiau vertinti alternatyviosios medicinos taikymą onkologinių susirgimų gydymui.
Tyrimą, kuriam vadovavo Skyleris Johnsonas, mokslininkai atliko naudodamiesi 2004–2013 m. statistiniais duomenimis apie keturias dažniausiai diagnozuojamas onkologines ligas – krūties, plaučių, žarnyno ir prostatos vėžį. Analizuodami duomenų bazę jie atrinko tuos atvejus, kuriuose pacientai nebuvo gydomi tradiciniais metodais arba kurių sveikatos įrašuose buvo kodai, žymintys alternatyvių gydymo metodų taikymą. Šie alternatyvieji gydymo būdai buvo aptakiai apibrėžti kaip „kiti neištirti vėžio gydymo būdai, taikyti medicininio išsilavinimo neturinčių asmenų“. Iš analizės buvo pašalinti atvejai, kuriuose nebuvo pilno, tyrimui pakankamo duomenų rinkinio, bei tie atvejai, kurių pati pirmoji diagnozė buvo metastazavę, vėlyvos stadijos navikai.
Tokiu būdu jiems pavyko atrinkti tik atvejų, kuomet pacientai, kuriems buvo siūlyti įprastiniai gydymo būdai, pasirinko alternatyviąją mediciną. Dažniau tai buvo jaunos, įgijusios geresnį išsilavinimą, didesnes pajamas gaunančios moterys, turinčios mažiau jų ligos eigą komplikuojančių medicininių bėdų.
Kiekvienam atvejui iš šios pacientų grupės mokslininkai parinko po du kitus pacientus, kuriems diagnozė buvo nustatyta tais pačiais metais, be to, jie buvo identiški pagal rasę, diagnozę, ligos stadiją ir draudimo tipą, tačiau kurie pasirinko tradicinius gydymo būdus. Tradiciniams gydymo būdams priskiriami chirurginiai, chemoterapiniai, radioterapiniai ir hormoninės terapijos metodai. Iš viso mokslininkai analizavo 840 pacientų medicininius įrašus, jų ligų istorijos buvo stebimos vidutiniškai 66 mėnesius.
Alternatyvus išgyvenamumas
Iš viso tikimybė numirti alternatyviosios medicinos mėgėjų grupėje per pirmuosius penkerius metus po diagnozės buvo 2,5 karto didesnė nei asmenims, kurie buvo gydomi pagal geriausius to laiko medicininius protokolus. Tačiau šį skaičių gerokai sumažino dažniausiai lėtai progresuojančio prostatos vėžio atvejai. Mokslininkai nenustatė jokio statistiškai reikšmingo skirtumo tarp skirtingais būdais besigydžiusių prostatos vėžiu sirgusių pacientų mirties tikimybės.
Kita vertus, pacientėms, sirgusioms krūties vėžiu, alternatyviosios medicinos pasirinkimas reiškia 5,7 karto didesnę grėsmę mirti per penkerius metus po pirmosios diagnozės, lyginant su pacientėmis, kurios buvo gydomos pagal medicininius protokolus. Sergantiesiems žarnyno vėžiu alternatyvioji medicina mirties tikimybę didino 4,6 karto, plaučių vėžiu – 2,2 karto.
Tiesa, patys tyrimo autoriai įspėja, kad jų išvadas galima kritikuoti. Visų pirma, tai yra statistikos stebėjimo tyrimas, kurio metu neįmanoma nustatyti, ar išgyvenamumo tikimybę sumažino alternatyviosios terapijos taikymas, ar tradicinio gydymo būdo atsisakymas. Be to, mokslininkai taip pat nežino, ar kai kurie pacientai, iš pradžių pasirinkę alternatyvius gydymo būdus, vėliau kreipėsi pagalbos į licencijuotus medicinos specialistus. Tad visai gali būti, kad pacientams, kurie pasikliovė vien tik alternatyviais gydymo būdais, išgyvenimo tikimybė buvo dar menkesnė. Be to, dėl kodų, kurie nedetalizuoja, kokius konkrečiai alternatyviosios medicinos būdus bandė pacientai, taikymo mokslininkai negali pasakyti, ar vieni alternatyvūs gydymo būdai yra pavojingesni už kitus.
Bet kuriuo atveju, tyrimo autoriai tikisi, kad jų darbas padės medikams laikytis griežtesnės pozicijos, kai jų pacientai norės atsukti jiems nugarą ir ieškoti pagalbos pas žolininkus ar kitus stebuklų siūlytojus.
