„Šiemet perseidus stebėti trukdys visą dangų nušviesianti Mėnulio pilnatis, ta pati pilnatis, kurią vadiname superpilnatimi arba supermėnuliu“, – sakė J. Kaspariūnas
Priverčia aikčioti
Vasara nėra pats geriausias metas astronomijos mėgėjams, tačiau tada danguje galima pamatyti tai, ko kitu metų laiku nepamatysi, – sidabriškuosius debesis. Šie elektriškai melsvai švytintys debesys mūsų platumose matomi po saulėlydžio šiaurės pusėje gegužės–liepos mėnesiais.
„Nors tai – meteorologinis reiškinys, bet jis susidaro 80 km aukštyje, o tai jau yra ties kosmoso riba“, – aiškino „Albireo“ vadovas.
J. Kaspariūnas siūlo šią vasarą atkreipti dėmesį į du meteorų srautus, kurie pažers įspūdingų reginių šiltomis naktimis. Liepos 28–29 d. iš Vandenio žvaigždyno pažirs Delta Aquarids meteorų lietus.
Šiemet perseidus stebėti trukdys visą dangų nušviesianti Mėnulio pilnatis, ta pati pilnatis, kurią vadiname superpilnatimi arba supermėnuliu
„Jis nebūna gausus, daugiausiai 20 meteorų per valandą, tačiau tarp jų pasitaiko itin ryškių meteorų, priversiančių jus aikčioti. O po poros savaičių, rugpjūčio 12–13 d., iš dangaus pasipils bene žymiausias meteorų lietus – perseidai, kurių gausiausio kritimo metu galima būtų suskaičiuoti iki 100 vienetų per valandą“, – pridūrė astronomijos mėgėjas.
Mėnulis ir trukdo, ir padeda
Anot J. Kaspariūno, šiemet rugpjūčio 10 d. Mėnulis bus perigėjuje – arčiausiai Žemės esančiame mėnulio orbitos taške, dėl to ši pilnatis atrodys iki 18 proc. didesnė, lyginant su pilnatimis kitais metų mėnesiais. Deja, visą dangų nušviečiantis Mėnulis tikrai trukdys grožėtis krentančiais perseidais.
„Bet ne visada Mėnulis trukdo astronominiams stebėjimams. Pradedantiesiems astronomijos mėgėjams jis gali būti geras kelrodis, kaip antai birželio 7 d., padedant Mėnuliui, bus galima lengvai susirasti Marsą. Ši pora švies aukštai vakaro danguje, o juos teskirs vos 2 laipsniai. Kita žavi pora bus matoma rugpjūčio 18 d. ryte – prieš auštant rytuose patekės Jupiteris su Venera, o juos teskirs vos pusės Mėnulio pilnaties atstumas. Dėl šio vaizdo verta atsikelti pusę penkių ryto“, – ragino „Albireo“ vadovas.
J. Kaspariūno žodžiais, ne toks įspūdingas ir tik su didesniais žiūronais ar teleskopu matomas bus Neptūnas, kuris rugpjūčio 18 d. bus opozicijoje, tai yra, vienoje tiesėje išsirikiuos Saulė, Žemė ir Neptūnas. Būdamas šiame taške, jis bus matomas kaip nedidelis žydras žirniukas.
Taip pat turint žiūronus ar teleskopą, kelios dienos po liepos 6 d. galima pabandyti susirasti vieną iš dviejų šią vasarą praskriesiančių kometų.
„Tai – 2013 UQ4 kometa, kuri prie Saulės priartėja kas 500 metų. Kita kometa – C/2014 E2 – arčiausiai Žemės bus rugpjūčio 29–30 d. Tiek šias kometas, tiek visus kitus astronomijos objektus, išskyrus Mėnulį, sidabriškuosius debesis ir šviesesnes planetas, patariama stebėti kuo toliau nuo miesto šviesų, kur horizonto neužstoja aukšti pastatai ir medžiai“, – patarė J. Kaspariūnas.
Žybteli net milimetrinės dulkelės
Per metus aplink žvaigždę mūsų planeta apsuka beveik tikslų apskritimą. Kaip LRT.lt aiškino mokslo populiarintojas, tinklaraščio konstanta.lt savininkas astrofizikas dr. Kastytis Zubovas, šiame apskritime – mūsų kelionės aplink Saulę orbitoje – yra visokiausių mažų akmenukų.
„Patys mažiausi iš jų yra mikroskopinės dulkės, o didžiausi vadinami asteroidais. Nors daugiausiai asteroidų yra toli nuo Žemės, žiede tarp Marso ir Jupiterio, tūkstančiai jų skrajoja ir netoli Žemės, o jų orbitos kerta mūsų planetos orbitą“, – pasakojo K. Zubovas.
Astrofiziko žodžiais, į Žemės atmosferą įlėkusi dalelė dažniausiai juda labai dideliu greičiu, matuojamu dešimtimis kilometrų per sekundę. Prieš dalelę susidaro smūginė banga, atmosferos oras suspaudžiamas ir smarkiai įkaista. Dalelė, kad ir kokia maža dulkė būtų, užsiliepsnoja ir sudega – kartais per mažiau nei sekundę, kartais per kelias dešimtis sekundžių.
„Toks žybsnis vadinamas meteoru. Dauguma nakties danguje matomų meteorų yra sukelti milimetrų dydžio ar net mažesnių dulkelių, kurių masė nesiekia net gramo. Didesni akmenys gali išlikti nevisiškai sudegę ir nukristi ant Žemės – šie krituoliai vadinami meteoritais. 2012 m. vasarį nukritęs Čeliabinsko meteoritas – vienas toks pavyzdys. Tiesa, pradinio objekto masė viršijo 10 tūkstančių tonų, taigi buvo nepalyginamai didesnė, nei daugumos meteroidų“, – aiškino mokslo populiarintojas.
Žemės orbitoje dulkės yra išsidėsčiusios nevienodai. Jos susitelkusios debesimis ir juostomis, kurias dažnai palieka kometos. Antai perseidų lietus yra kometos Swift-Tuttle palikimas. Jos periodas yra kiek daugiau nei 133 metai.
Perseidai nebebus perseidais
Dauguma meteorų lietų vadinami pagal žvaigždynus. Pavyzdžiui, gausiausias lietus yra rugpjūčio mėnesį krentantys perseidai, pavadinti pagal Persėjo žvaigždyną.
„Jei sektume šių meteorų judėjimą dangaus skliautu ir sužymėtume daugelio jų judėjimo linijas, pamatytume, kad visi jie tarsi sklinda nuo taško kažkur Persėjo žvaigždyne. Tas taškas vadinamas radiantu“, – sakė astrofizikas.
K. Zubovas priduria, kiekvieną kartą pro šalį pralekianti kometa palieka juostą truputį kitoje vietoje. Taigi kada nors perseidai jau nebebus vadinami perseidais, nes iškeliaus į kažkurį gretimą žvaigždyną. Bet tai įvyks tik po tūkstančių metų.
