Kaip rašo britų „The Guardian“, senovės žmonės naudojo sudėtingas medžiojimo technikas, kurios padėjo užspeisti ir sumedžioti antilopes, gazeles, antilopes gnu ir kitus gana didelius žvėris jau prieš 2 mln. metų.
Prieš 2 mln. metų mūsų protėviai buvo mažas smegenis turintys beždžionžmogiai, ir mokslininkai iki šiol manė, kad jie valgė tik natūraliai mirusių gyvūnų arba tokių plėšrūnų kaip liūtų, leopardų laimikio likučius. Tačiau atradimas, kurio autorius – antropologijos profesorius Henry‘is Bunnas iš Viskonsino (JAV) universiteto – leidžia teikti, kad primityvūs ir plaukuoti beždžionžmogiai sugebėjo užspeisti dideles laukinių gyvūnų kaimenes ir paskersti kruopščiai atrinktus gyvūnus. Anot antropologo, tokie gebėjimai paskatino žmogaus intelekto vystymąsi.
„Žinojome, kad žmonės valgė mėsą prieš 2 mln. metus. Mums buvo neaišku, kokia tai mėsa. Palyginome šių dienų liūtų ir leopardų sumedžiotos mėsos likučius ir mėsos tipą, kurį valgė mūsų protėviai. Rezultatai parodė, kad anie vyrai ir moterys jokiu būdų negalėjo valgyti grobuonių laimikio likučių arba valgyti mirusių gyvūnų mėsą. Jie rinkosi ir medžiojo tai, ko užsinorėdavo“, – teigia mokslininkas.
H.Bunnas ir jo kolegos taip teigia ištyrę Tanzanijoje rastą didžiulę skerdyklos teritoriją. Čia rasti antilopių ir gazelių skerdienos likučiai, mokslininkai įsitikinę, buvo specialiai atgabenti Homo habilis.
H.Bunnas primena, kad iki šiol seniausi žinomi įrodymai, jog žmogus medžiojo, buvo archeologiniai radiniai dabartinės Vokietijos teritorijoje. „400 tūkst. metų senumo radiniai atskleidė, kad žmonės specialiai nudurdavo arklius, o jų mėsą suvalgydavo. Dabar mes galime šią datą pastūmėti iki 2 mln. metų prieš mūsų erą“, – Bordo (Prancūzija) vykusioje konferencijoje, kurią organizavo Europos žmogaus evoliucijos tyrimų draugija, teigė prof. H.Bunnas.
Pirmųjų žmonių medžioklės instinktas – gana kontraversiška tema. XX a. pirmoje pusėje vyravo nuomonė, kad medžioklė ir gyvūnų žudymas labai smarkiai prisidėjo prie iečių ir kirvių tobulinimo ir, manyta, prie žmogaus smegenų vystymosi. Tai, kad ypač žiaurus smurtas yra žmogaus prigimties dalykas, teigė tokie fosilijų ekspertai kaip Raymondas Dartas ar rašytojas Robertas Ardrey‘us, kurio knyga „Afrikietiška kilmė“ (angl. „African genesis“) buvo ypač įtakinga. Tačiau XX a. 9-ajame dešimtmetyje ši teorija prarado savo įtaką: pradėta teigti, kad žmogaus smegenys vystėsi ne todėl, kad reikėjo išmokti naudotis vis sudėtingesniais ginklais, o todėl, kad žmonėms reikėjo išmokti vis geriau komunikuoti tarpusavyje. Todėl buvo išrastos kalbos, kurios padėjo kurti sudėtingas visuomenes.
