Žurnalas „Space Weather“, rašo, kad 1967 m. gegužės 23 d. dėl Saulės magnetinės audros sugedo JAV karinė radiolokacinė sistema.
JAV karinės oro pajėgos dėl šio gedimo prarado ryšį su radarais, išdėstytais už Poliarinio rato. Nusprendę, kad tokių trikdžių priežastis yra Sovietų Sąjungos kariškių išpuolis, amerikiečiai pasirengė koviniams veiksmams – norėjo kelti kelis kovinius lėktuvus ir siųsti į SSRS teritoriją.
Laimei, JAV karo aviacijos specialistai laiku gavo meteorologų pranešimą, kad Saulėje įvyko didžiulis plazmos išlydis.
Žemės magnetosferos svyravimai, magnetinės audros kyla veikiant Saulės plazmos srautams – įkrautoms dalelėms, kurias išspinduliuoja ši žvaigždė. Dalelės, atsitrenkdamos į Žemės magnetosferą, išprovokuoja jos svyravimus, o tai gali sukelti radijo ryšio sutrikimus.
Taigi 1967 m. taip ir įvyko – antenos sugedo dėl Žemės magnetosferos svyravimų.
Antenos sugedo dėl Žemės magnetosferos svyravimų.
Mokslininkai pažymi, kad, jei kariškiai nebūtų laiku sulaukę meterologų paaiškinimo, karinis konfliktas tarp JAV ir SSRS galėjo išaugti net į pasaulinį branduolinį karą.
Nedidelę dėmių grupę ant Saulės 1967 m. gegužės 18 d. pastebėjo Naujojo Meksiko (Kolorado valstija) observatorijos astronomai. Žvaigždės aktyvumas smarkiai padidėjo iki gegužės 23 d. Tuomet jau ir Masačusetso observatorijos darbuotojai užfiksavo didelę audrą Saulės diske. Geomagnetinė audra tęsėsi apie 40 valandų. Ji ir sugadino stotis, kurios buvo išdėstytos Aliaskoje, Grenlandijoje bei Didžiojoje Britanijoje.
Tyrimo autorių pateikiami dokumentai liudija, kad apie šį įvykį buvo informuota aukščiausia JAV valdžia. Mokslininkai pažymi, kad šis pavyzdys rodo, jog 1950 m. pradėta kosminių orų stebėjimo programa duoda akivaizdžią naudą.
