„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Istorinė patirtis: kaip klimato kaita griauna imperijas

2017 metais publikuoti tyrimai apie gamtos reiškinių įtaką valstybių likimams. Išdėstytuose tyrimuose klimatas vadina svarbų vaidmenį. Tai buvo seniai, tačiau pasimokyti tikrai yra iš ko ir šiuolaikiniams žmonėms.
Senovės Egiptas
Senovės Egiptas

Klimato ir socialinių procesų ryšio tema dažnai gvildenama įvairiuose moksliniuose tyrimuose. Jų autoriai sugretino 1788 metų nederlių Prancūzijoje su valstiečių sukilimais ir vėlesne revoliucija. 2006 ir 2010 metų sausras Sirijoje – su pablogėjusia ekonomine situacija ir po to kilusiu pilietiniu karu. Sausrą Italijoje 1893 metais – su Sicilijos mafijos įtakos augimu: valstiečių vargai tapo kairiojo judėjimo išsivystymo varikliu, ir siekdami jam pasipriešinti, žemvaldžiai pagalbos kreipėsi į organizuotas nusikaltėlių grupuotes.

Klimato kaitai skirtame Woodrow Wilsono tyrimų centro pranešime pažymima, kad su tuo susiję socialiniai konfliktai ir migracijos procesai gali prasidėti vietiniame lygyje, tačiau paskui sparčiai išplisti. Savaime suprantama, klimatas – tik vienas iš veiksnių, tačiau jo prastėjimas mažų mažiausiai paaštrina jau egzistuojančius socialinius prieštaravimus.

Klimatas – tik vienas iš veiksnių, tačiau jo prastėjimas mažų mažiausiai paaštrina jau egzistuojančius socialinius prieštaravimus.

Prieš keletą metų komentuodama šią temą, JAV Gynybos ministerija pažymėjo, kad klimato kaita yra potencialus grėsmių – nuo infekcinių ligų iki ginkluotų sukilimų – multiplikatorius. „Tai tampa nacionalinio saugumo veiksniu, – konstatavo žinyba. – Pasaulio temperatūros augimas, kritulių režimo pokyčiai ir ekstremalesni klimato procesai vis labiau išryškina pasauliui kylančius iššūkius – skurdą, badą ir konfliktus.“

2017 metais buvo publikuoti tyrimai, patikslinantys žinias apie klimato procesų įtaką senovės valstybėms. „Tai buvo ilgai gyvavusios civilizacijos. Tuo periodu gyvenę žmonės buvo protingi ir veiklūs, beveik kaip mes. Tačiau gamtos reiškiniai juos galėjo paveikti pražūtingai“, – sako Harvardo universiteto istorikas Michaelas McCormickas.

Musonai

Indo slėnio arba Harapos civilizacija buvo dabartinės Indijos ir Pakistano teritorijoje. Ji egzistavo apie du tūkstančius metų (~3300 m.p.m.e – 1300 m.p.m.e). Klestėjimo metu joje gyveno apie 5 milijonus žmonių.

Iš jos pasiekimų paminėtinas drėkinamosios žemdirbystės, metalo apdirbimo išvystymas, miestų statyba (miestų planavimas buvo gan sudėtingas, su kanalizacijos sistema), standartizacija (pavyzdžiui, gaminant plytas namų statybai) ir intensyvi užsienio prekyba. Prekybos keliai driekėsi į Artimuosius Rytus ir Centrinę Aziją.

Gyventojų mažėjo, daug gyvenviečių ištuštėjo, žlugo socialinės institucijos, vyko technologijų nuosmukis. Vienas iš pagrindinių paaiškinimų – pasikeitęs klimatas.

Tačiau maždaug nuo 1800 m.p.m.e civilizacija ėmė byrėti. Gyventojų mažėjo, daug gyvenviečių ištuštėjo, žlugo socialinės institucijos, vyko technologijų nuosmukis. Vienas iš pagrindinių paaiškinimų – pasikeitęs klimatas. „Nature“ išspausdintas Indijos technologijų instituto tyrimas šią teoriją pagrindžia.

Pokyčiai buvo susiję su musonų – sezoninių vėjų, vasarą atnešančių kritulius, kritiškai svarbius žemdirbystei – susilpnėjimu. Musoniniai lietūs maitino Ghaggaro upę ir jos intakus, ant kurių krantų kūrėsi harapiečių gyvenvietės. Tyrimai rodo, kad septintame tūkstantmetyje prieš mūsų erą sustiprėję musonai padėjo vystytis upių sistemoms. Tačiau po kelių tūkstantmečių jos ėmė sekti.

Autoriai paremia šiuos teiginius per archeologinius kasinėjimus rastų gyvūnų kaulų ir dantų analize. Įvairių deguonies izotopų koncentracija (¹⁶O ar ¹⁸O) nurodo jų gerto vandens charakteristikas. O šie duomenys (pavyzdžiui, dėl intensyvesnio garavimo padidėja ¹⁸O lygis) gali rodyti klimato kaitą. Musonų susilpnėjimą nurodė ir kiti tyrimai – pavyzdžiui, senovėje šiaurės rytų Indijoje buvusių ežerų vietose rastos fosilijos.

Tyrime daroma išvada, kad dėl to kilo labai sausringi laikotarpiai (kito darbo autoriai tvirtino, kad 2200 m.p.m.e – 2000 m.p.m.e regioną kamavo sausra). Žmonės stengėsi prie to prisitaikyti – o būtent, auginti kitas žemės ūkio kultūras (pavyzdžiui, soras). Derlių mažėjimas smukdė ekonominę miestų gerovę. Pamažu išnyko didelės grūdų saugyklos, kuriose, be viso kito, buvo kaupiamos atsargos nederliaus metams. Žmonės traukėsi iš miestų, persikeldavo į mažas gyvenvietes, tarp jų, kaip mano tyrėjai, plito nepasitikėjimas technologijomis ir standartais, lig tol skatinusiais civilizacijos augimą.

Ugnikalniai

Egiptą Ptolemajų dinastija valdė apie 300 metų – maždaug iki mūsų eros pradžios. Šiam periodui buvo būdingas Egipto ir Graikijos socialinių sistemų bendradarbiavimas, miestų statyba, prekybos ir mokesčių sistemos vystymasis. Padidėjo raštingumo lygis, plėtojosi mokslas. 332 m.p.m.e įkurta Aleksandrija tapo mokslo ir kultūros centru.

Ptolemajo karalystės žlugimas siejamas su daugybe karų, politiniais procesais ir vėlesnių valdytojų nekompetencija. Tačiau Jeilio universiteto mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad situaciją apsunkino ir klimato procesai.

O konkrečiai – ugnikalnių aktyvumas. Egipto, vienos iš turtingiausių to meto Viduržemio regiono valstybių, gerovė priklausė nuo žemės ūkio – žemdirbystės, klestinčios dėl sezoninių Nilo potvynių. Šią sistemą, kaip parodė tyrimai, gali paveikti ugnikalniai. Per jų išsiveržimus į orą išmetama daugybė smulkių, aerozolius sudarančių kietųjų dalelių. Jos atspindi Saulės spinduliavimą, dėl ko pažemėja temperatūra, susilpnėja vandens garavimas ir sumažėja kritulių kiekis.

Kai išsiverždavo ugnikalniai, būdavo mažiau vandens. Dėl to kildavo socialinė įtampa, galėjusi sukelti neramumus ir kitas pasekmes

Mokslininkai palygino ugnikalnių išsiveržimų ir socialinių neramumų to meto Egipte duomenis ir rado koreliacijas. „Senovės Egipto gyvenimas smarkiai priklausė nuo žemdirbystę palaikančių sezoninių Nilo potvynių, – sako tyrimo autorius Josephas Manningas. – Kai išsiverždavo ugnikalniai, būdavo mažiau vandens. Dėl to kildavo socialinė įtampa, galėjusi sukelti neramumus ir kitas pasekmes.“

Tyrėjai aptiko koreliaciją ir tarp išsiveržimų bei valstybės karinio aktyvumo (Ptolemėjų valdymo metai pasižymėjo karinių konfliktų gausa). Pagal šią logiką, ekonomiką veikiantys klimato procesai, pažabodavo militaristinius to meto valdžios siekius.

Vienas iš pateikiamų pavyzdžių – 247–244 m.p.m.e įvykusi serija išsiveržimų. Egipto valdovas, Ptolemajas III Euergetas tuo metu kariavo vieną iš Sirijos karų, kuris buvo dalis užsitęsusio konflikto su Seldžiukų valstybe – imperija, buvusia dabartinio Afganistano ir Pakistano teritorijoje. Tačiau, kaip 245 metais rašė Romos istorikas Markas Justinas, jam teko skubiai grįžti Egiptan (pasak istoriko, neramumai savojoje šalyje sukliudė Ptolemajui pasiekti galutinę pergalę). Informaciją apie neramumus patvirtina ir kitas šaltinis. O vėlesniame įsake ankstesni metai minimi kaip nesėkmingi žemdirbiams, ir pažymima, kad valdžiai grūdus teko importuoti ir išleisti jiems „didelę pajamų dalį“.

Atšalimas

Prieš prasidedant mūsų erai sukurta Romos imperija išsilaikė šimtus metų. Ji kontroliavo teritorijas Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Geriausiais laikais joje gyveno daugiau nei 70 mln žmonių (tai nemenka Žemės gyventojų dalis – pirmaisiais mūsų eros amžiais jų skaičius vertinamas šimtais milijonų).

Imperijoje vystėsi technologijos – nuo ginkluotės iki medicinos – ir vyko plačios komunikacijų statybos. Anglų istoriko Edwardo Gibbono vertinimu, tai buvo vienas iš geriausių žmonijos istorijos periodų.

Imperijos žlugimą bandyta paaiškinti šimtais hipotezių. Istorikas Kyle'as Harperis, Oklahomos universiteto profesorius, išleidęs knygą „Romos lemtis. Klimatas, ligos ir imperijos galas“, pažymi, kad drauge su karinėmis, politinėmis ir socialinėmis priežastimis, savo vaidmenį suvaidino ir orai.

Įkandin didelių žmonių grupių sekė ir žiurkės, pernešančios infekcines ligas. Pirmoji pasaulinė maro epidemija kilo netrukus, šeštojo amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje.

Pirmieji keli mūsų eros amžiai pasižymėjo švelniu, palankiu žemdirbystei klimatu (šis periodas vadinamas Romos klimato optimumu). Tačiau ketvirtajame VI amžiaus dešimtmetyje šiaurio pusrutulio vidutinė metinė temperatūra staiga sumažėjo. Tai atsitiko dėl ugnikalnių išsiveržimų ir atmosferos užteršimo jų išmestais aerozoliais, atspindinčiais dalį Saulės šviesos.

Atšalimas sukėlė nederlių ir suaktyvino migraciją. Be to, kaip pažymi britų istorikas Collinas Barras, situacija buvo palanki ligų plitimui. Įkandin didelių žmonių grupių sekė ir žiurkės, pernešančios infekcines ligas. Pirmoji pasaulinė maro epidemija kilo netrukus, šeštojo amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje.

Knygos autorius pateikia ir kitus pavyzdžius. Hunų įsiveržimą į Europą IV amžiaus viduryje, sukėlusį stambius migracinius procesus ir sustiprinusį spaudimą Romos imperijos sienoms, irgi išprovokavo klimato procesai. O būtent, stiprios sausros, kurios, tyrėjų manymu, pastūmėjo klajoklius ieškoti naujų ganyklų keltis į naujas teritorijas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs