Reta vėžio forma sergančios mergaitės pageidavimą būti užšaldytai palaikė jos motina. Tėvas tam nepritarė.
Jungtinės Karalystės aukščiausiasis teismas nusprendė, kad motinai turi būti suteikta galimybė spręsti, ką daryti su mirusios dukters kūnu.
Spalį mirusios mergaitės kūnas buvo pergabentas į JAV ir ten užšaldytas, o visai neseniai paviešintos bylinėjimosi dėl užšaldymo detalės.
Londono apylinkėse gyvenusi paauglė, kurios vardas neatskleidžiamas, paskutiniais gyvenimo mėnesiais daug laiko praleido internetu tyrinėdama krionikos galimybes.
Viltis pamatyti ateitį
Krionika – tai procesas, kuomet visas kūnas užšaldomas viliantis, kad tolimoje ateityje jį bus galima atšildyti ir išgydyti.
Ji parašė laišką teisėjui, kuriame išdėstė, kad nori gyventi ilgiau ir nenori, kad jos kūnas būtų užkastas po žeme.
Nenoriu būti užkasta po žeme.
„Manau, kad kūno išsaugojimas užšaldymo būdu suteiktų man galimybę kada nors pabusti ir išgyti – kad ir po šimtmečių“, – laiške rašė mergaitė.
Teisėjas Justice'as Peteris Jacksonas, aplankęs mergaitę ligoninėje, sakė, kad jį sujaudino „drąsa, su kuria ji žvelgia į savo lemtį“.
Teisėjas teigia, kad byloje buvo svarstomi ne krionikos srities privalumai ar trūkumai, o sprendžiamas ginčas tarp tėvų dėl to, ką daryti su dukters kūnu.
Krionika yra prieštaringai vertinama procedūra, kol kas nebuvo bandymų atšildyti, gaivinti ir gydyti užšaldytus žmonių kūnus, tad nėra žinoma, ar tai apskritai yra įmanoma.
JAV ir Rusijoje veikia trys bendrovės, siūlančios kūno užšaldymo skystame azote, labai žemoje temperatūroje (žemesnėje nei 130 ºC) paslaugą.
Įvairiais skaičiavimais, kūno užšaldymo neribotam laikotarpiui kaina yra apie 43 tūkst. eurų.
Mergaitės laiškas teisėjui
„Manęs buvo prašoma paaiškinti, kodėl aš noriu tokio neįprasto dalyko. Man tik 14 metų ir aš nenoriu mirti, bet žinau, kad mirti teks. Manau, kad kūno išsaugojimas užšaldymo būdu suteiktų man galimybę kada nors pabusti ir išgyti – kad ir po šimtmečių. Nenoriu būti užkasta po žeme. Aš noriu gyventi ir gyventi ilgiau bei manau, kad ateityje kas nors atras vaistus nuo mano vėžio bei mane pažadins. Noriu turėti tokią galimybę. Tai yra mano noras.“
Tėvų ginčas
Mergaitės tėvai išsiskyrę, o šešerius metus iki savo ligos mergaitė su tėvu nepalaikė visiškai jokio ryšio.
Jos motina palaikė dukros pageidavimą būti užšaldytai, tačiau tėvas tam prieštaravo.
Jis sakė: „Net jeigu gydymas bus sėkmingas, net jei ji bus atgaivinta po, tarkime, 200 metų, ji gali nerasti jokių giminių, ji gali daug ko neprisiminti, ji gali atsidurti beviltiškoje situacijoje – viena, 14 metų amžiaus ir Jungtinėse Amerikos Valstijose“.
Nors tėvas vėliau pakeitė savo nuomonę sakydamas, kad gerbia dukters sprendimą, jis taip pat išreiškė norą pamatyti jos kūną po mirties – ko pati velionė nepageidavo.
Anot teisėjo, mergaitės pareiškimas Anglijos ir Velso (o gal net ir viso pasaulio) teismų praktikoje yra beprecedentis.
Užduotis įstatymų leidėjams
J.P.Jacksonas sakė, kad ši byla yra aiškus pavyzdys, kad mokslas kelia iki tol negirdėtus klausimus teisininkams.
Mergaitė spalį mirė jau žinodama, kad jos kūnas bus išsaugotas, tačiau teisėjas sakė, kad mirties dieną kilo tam tikrų sunkumų.
Anot jo, ligoninės personalas ir valdžia išreiškė susirūpinimą dėl to, kaip buvo atliktas kūno paruošimo kriogeniniam užšaldymui parengimas.
Parengimą vykdė savanorių iš Jungtinės Karalystės grupė, o vėliau kūnas saugojimui buvo pergabentas į JAV.
Teisėjo manymu, reikėtų apsvarstyti kriogeninio išsaugojimo „tinkamą teisinį reguliavimą“, kad ateityje procedūros būtų aiškesnės.
