Romėnai šlapimą naudojo kaip burnos skalavimo skystį. Šlykštu, tiesa? Tačiau patys jie tvirtino, kad jis veikia puikiai – jei dantis skalauji šlapimu, jie yra baltesni ir sveikesni. Tam buvo naudojamas ir žmonių, ir galvijų šlapimas. Patys romėnai iš tuo juokdavosi – matydami ką nors su balta šypsena sakydavo, kad jo burna yra pilna šlapimo.
Bet ar tai iš tiesų veikia? Na, pabandyti nesiūlome, tačiau šlapime yra amoniako – medžiagos, kuri yra daugelio valiklių sudėtyje. Mokslininkai mano, kad prie šlapimo, kaip dantų higienos priemonės, veiksmingumo prisideda ir karbamidas – bespalviai, bekvapiai tetragoninės singonijos šaldančio skonio kristalai.
Tačiau neturėkite iliuzijų – romėnai nebuvo labai švarūs. Nors viešųjų vonių kultūra buvo gaji didžiąją imperijos gyvavimo laiko dalį, žmonės kasdien tikrai nesiprausė. Todėl kažin, ar jie buvo labai susirūpinę ir dantų higiena – šlapimas tikriausiai buvo naudojamas labai retai.
Kita vertus, šlapimas praversdavo ne tik burnai išsiskalauti. Romėnai jį taip pat naudojo žemdirbystėje ir net odų dažyme. Odų meistrai, beje, naudojo ir išmatas, kurios, kaip manoma, suminkštindavo odą.
Pabuvęs šlapimas naudotas ir skalbyklose, kuriose darbininkai kojomis trypdavo drabužius dvokiančiame šlapimo ir kitų medžiagų tirpale. Vėliau, aišku, drabužiai būdavo išskalaujami, bet ar galite įsivaizduoti, kaip dvokė tos skalbyklos?
Galiausiai, šlapimas naudotas ir medicinoje. Jis padėdavo dezinfekuoti žaizdas, nudegimus, skorpionų įgėlimus. Nors mūsų mintims tai yra šlykštus vaizdinys, tuomet tai buvo įprasto gyvenimo realybė. Tiesą sakant, europiečiai įvairioms reikmėms žmonių šlapimą plačiai naudojo iki pat 19 amžiaus vidurio.
