Jei ilgaamžystę lemtų tik aplinkos ir gyvenimo būdo faktoriai, tarp vyriausių žmonių nerastume jokių genetinių panašumų, tiesa? Tačiau genų vaidmuo jau seniai žinomas. Ilgaamžių žmonių vaikai irgi dažnai gyvena ilgus gyvenimus.
Dabar mokslininkai palygino 81 daugiau nei 105 metų sulaukusio žmogaus genus. Į tyrimą buvo įtraukti ir septintąją dešimtį baigiančių žmonių duomenys, kad būtų galima palyginti, ar patys vyriausi žmonės tikrai turi išskirtinių genų. Mokslininkams į akis labiausiai krito du genai – STK17A ir COA1.
Daugiau nei šimtmetį gyvenančių žmonių STK17A yra stipriau išreikštas. Šis genas yra atsakingas už DNR taisymą. Įprastai su amžiumi kūno galimybės taisyti DNR prastėja. Dalijantis ląstelėms prastėja DNR grandinių kokybė ir su laiku tai sukelia rimtų su amžiuji siejamų sveikatos problemų. Tačiau vyriausi žmonės turi stipriau išreikštą STK17A geną, todėl juos veikia lėtesni biologinio senėjimo mechanizmai.
Mokslininkai pastebėjo, kad vyriausi tyrimo dalyviai per savo gyvenimą retai gulėjo ligoninėje. Širdies ir nervų sistemos problemos, įprastai kamuojančios daugelį pagyvenusių žmonių, juos aplenkė.
Tuo tarpu COA1 genas tarp vyriausių tyrimo dalyvių buvo išreikštas silpniau. Šis genas yra atsakingas už komunikaciją tarp ląstelės mitochondrijos ir branduolio.
Galiausiai, mokslininkai pastebėjo, kad ilgaamžių organizmuose yra žymiai mažiau genetinių mutacijų. Jų skaičius su amžiumi įprastai tik auga, tačiau kai kurie žmonės to, atrodo, išvengia. Visa ši informacija ateityje gali padėti surasti būdų, kaip išvengti su amžiumi siejamų ligų.
