Prisijaukinimas atsispindėjo šunų, karvių, kiaulių ir ožkų genuose. Tuo tarpu katės genetiškai ir šiandien iš esmės yra tokios pačios, kaip ir prieš dešimtis tūkstantmečių. Jos su mumis gyvena labai ilgai, bet jų genai pradėjo keistis tik visai neseniai.
Skirtingai nei šunys, kurių kūno dydžiai, formos ir temperamentai per pastaruosius 30 tūkst. metų nuo prisijaukinimo keitėsi radikaliai, naminės katės vis dar yra iš esmės identiškos savo laukinėms giminaitėms – ir fiziškai, ir genetiškai. Naminės katės nepasižymi ir jokiais kitais tipiniais gyvūnų prisijaukinimo požymiais – infantilizacija ar veido bruožais, sumažėjusiais dantimis, romumu. Laukinės katės nėra nei socialūs, nei hierarchiniai gyvūnai, todėl jas labai sudėtinga integruoti į žmonių bendruomenes.
Kita vertus, neįmanoma paneigti, kad katės yra sutramdytos. Žinome, kad katės greta žmonių (arba žmonės greta kačių) gyveno bent jau pastaruosius 10 000 metų – Kipre yra kapas, kuriame katė buvo palaidota su savo šeimininku, o senovės Egipto mene katė, ėdanti žuvis po kėde, yra populiarus motyvas. Šiandien katės su mumis vis dar dalinasi namų jaukumu ir maistu, tūkstančius metų jos ūkininkams ir jūreiviams padėdavo kovoti su nepageidaujamais graužikais.
Bet jeigu kačių vis dar neprisijaukinome, tai ką mes joms padarėme?
Katės jūroje
Norėdamas atsakyti į šį klausimą, Lėveno universiteto (Belgija) genetikas Claudio Ottoni bendradarbiavo su didele tarptautine mokslininkų grupe, padėjusia išanalizuoti daugiau nei 200 senovinių ir šiuolaikinių kačių mitochondrijų DNR. Tyrimui panaudota genetinė medžiaga buvo iki 9000 metų senumo. Mitochondrijų DNR yra paveldimas tik per motinos liniją, tad šiuo metodu neretai pasikliaujama norint nustatyti vienokių ar kitokių rūšių kilmę.
Žurnale „Nature Ecology & Evolution“ publikuotame straipsnyje C.Ottoni su kolegomis aiškina, kad iš santykinai nedidelio kilmės taško kadaise labai greitai pasklido penki senovinių kačių kladai. Per tūkstantmečius Egipto ir Pietvakarių Azijos kladų katės pradėjo dominuoti visame pasaulyje. Daugiausiai – dėl to, kad jos keliavo kartu su žemdirbystės plitimu. Ūkininkavimo praktika, atsiradusi Levante ir Vakarų Azijoje, išplito į kitas pasaulio dalis, tačiau su žemdirbyste atsirado aruodai, kuriuose veisėsi nepageidaujami graužikai. Tai savo ruožtu priviliojo laukines kates, kurios ilgainiui prie ūkininkų priprato kaip kompanionės – lygiai, kaip senovės šunys nuo paleolito laikų palaikė kompaniją medžiotojų grupelėms.
Mokslininkai savo tyrimo duomenyse rado nemažai keistų genetinių pėdsakų. Pavyzdžiui, senovės Egipto katės genų jie rado viduramžių vikingų uoste, o Azijos kačių genetinių pėdsakų – Romos imperijos klestėjimo laikų Raudonosios jūros uoste.
Vėliau jie suprato, kad daugelis kačių į kitus regionus nukeliavo vandens keliais. Klasikinėje Antikoje laivuose privalėdavo būti bent viena katė graužikų naikinimui. Viduramžiais kai kuriose vietose buvo netgi neteisėta plaukti į jūrą be katės. O uostuose katės kartkartėmis išlipdavo į krantą ir pradėdavo savo gyvenimą toli nuo namų. Ten jos susiporuodavo su vietinėmis katėmis ir ilgainiui kai kurių kačių kladų genai pradėjo dominuoti.
Viduramžių katės
Panašu, kad Egipto katės susilaukė ypatingo populiarumo – galbūt dėl to, kad jos buvo draugiškesnės žmonėms. Mokslininkai pažymi, kad pasaulis Egipto katėmis susižavėjo taip, kad kačių klausimas pasiekė net ir politikus – Egipte apie 1700 m.p.m.e. buvo įvestas vietinis draudimas prekiauti katėmis. Bet Egipto katės ir toliau plito į didžiąją Senojo pasaulio dalį. Ilgainiui visos Viduržemio jūros regiono katės buvo iš Egipto klado.
Nors katės po pasaulį keliavo su žmonėmis, jos niekur pasaulyje nebuvo galutinai prijaukintos. Tiksliau, žmonės niekur nekontroliavo jų dauginimosi. Mokslininkai pažymi, kad naminės katės neretai poravosi su vietinėmis laukinėmis katėmis. Ir net tada, kai katės „dirbdavo“ ūkiuose ar laivuose, jos kartkartėmis apsilankydavo laukinėje gamtoje „nuotykių patirti“.
C.Ottoni su kolegomis nerado jokių ženklų, kad žmonės sąmoningai veisė kates, iki pat viduramžių. Galbūt pati pirma žmonių išvesta kačių veislė buvo „dėmėtosios rainosios“ – katės, kurių dryžiai sudarydavo sūkurius arba dėmes. Mokslininkai ankstesniais tyrimais identifikavo genus, dėl kurių mutacijos radosi toks kailio marginimas, tad šios veislės istoriją buvo nesudėtinga atsekti.
Dėmėtosios rainosios katės laukinėje gamtoje neegzistuoja, o tokio kailio marginimo atsiradimas žymi svarbų posūkį kačių jaukinimo istorijoje. Pirmą kartą ilgoje mūsų ir kačių bendravimo istorijoje žmonės ėmėsi kontroliuoti kačių veisimąsi. Dėl to katės supanašėjo su „įprastiniais“ naminiais gyvūnais. Tačiau išliko vienas svarbus skirtumas: laikas. Žmonės su pertrūkiais kačių poravimąsi kontroliavo apie tūkstantį metų. Kitų naminių gyvūnų – šunų, ožkų, galvijų – poravimesi žmogaus įtaka juntama dešimtis tūkstančių metų.
Tad galima teigti, kad mes tik pradedame jaukintis kates. Šiandienos laukinės ir naminės katės genetiniu požiūriu vis dar yra praktiškai identiškos. Tačiau po 8000 metų galbūt bus tiek pat skirtingų dydžių ir išvaizdų kačių veislių, kaip ir šunų. Įsivaizduokite auksaspalvio retriverio dydžio katinuką, kuris būtų toks pats meilus žmonėms. Ateities kačių mylėtojai galbūt į savo lovas įsileis švelnučius tigrus arba ultra-pūkuotus kišeninius katinėlius, kurie visą gyvenimą atrodys tarsi jaunikliai.
Bet galimas ir kitas scenarijus – galbūt katės nepasiduos jaukinimui. Galbūt jos atras savo vietą istorijoje kaip vienintelis gyvūnas, kuris su žmonėmis susidraugavo, tačiau niekada nesileido kontroliuojamas.
