Skirtingos istorijos pusės
Žaidimą pradedame taip pat gana neįprastai – turime rinktis, ar žaisime už vaikiną Yuito ar merginą Kasane. Jau tapo įprasta, kad įvairiuose žaidimuose renkantis veikėją, pats žaismas bei išgyvenama istorija retai kada skiriasi, bet tik ne šį kartą. „Scarlet Nexus“, nors esminis siužetas išlieka nepakitęs, siūlo dvi visiškai skirtingas pačios istorijos puses. Tad žaidžiant tiek už Yuito, tiek už Kasane, mes išgyvename ne tik skirtingus siužeto epizodus ar net įvykius, bet ir sutinkame bei bendraujame su skirtingais veikėjais. Tad tai žaidimas, kurį, jei įsitrauksite ir jis patiks, tikrai verta ir net būtina sužaisti du kartus valdant skirtingus personažus.
Siužetas. Kalbant apie jį, atsiranda tam tikra priešprieša. Žaidimo istorija prasideda su milžiniškom anime serialams būdingomis klišėmis ir jų tiek daug, kad anime serialų nemėgstantiems žaidėjams to gali būti per daug. Vėliau istorija gana sparčiais žingsniais įsibėgėja ir išvirsta į tikrai neblogą pasakojimą su stipria, netikėta pabaiga. Taigi, šios kulminacijos laukti ir žaisti iki jos tikrai verta, o pačioje pabaigoje žaidimas visiškai atsiperka. Vėlgi su sąlyga, kad atkentėsite anime intarpus, nes dėl siužeto detalių, jų praleisti nevalia. Finale apima jausmas, lyg ką tik būtume baigę žiūrėti kokių 24 serijų pilnavertį anime serialą. Tad patarimas pradedantiems žaidimą – būkite kantrūs. Valandų valandas klišėmis erzinęs žaidimas galop sprogsta gana netikėtais ir tamsiais siužeto posūkiais ir pradeda vesti mus į gana gilų ir tamsų Alisos urvą, kurio pabaigoje – lemiamas siurprizas.
Linijiniai lygiai
Sekantis aspektas, kurį reikėtų žinoti prieš neriant į „Scarlet Nexus“ – ypač, jei esate japoniškų RPG žaidimų gerbėjai – tai jo struktūra. Šiame žaidime nebus jokio atviro pasaulio ar net įprasto dydžio miestelių, tarp kurių keliausime ir kuriuos galėsime naršyti. Tokia kiek didesnė, bet pakankamai siaurais koridoriais suskirstyta teritorija bus vos viena, o visa kita – daugiau nei dešimt skirtingų linijinių lygių tarp kurių mūsų lauks tam tikros pertraukos ir pokalbiai su kitais veikėjais. Apie juos – šiek tiek vėliau.
O kalbant apie pačius lygius, tai jie labiau primena linijinių veiksmo žaidimų misijas – patenki į lygį, prabėgi jį koridoriais, sutinki bosą, nugali – lygis pereitas. Tad mėgstantiems didelius ir neribotam naršymui pritaikytus japoniškų RPG pasaulius čia gali būti liūdna. Be to, pačių linijinių lygių sąlyginai nėra labai daug, tad kai kurie jų misijose kartosis. Žinoma, būtent tai labiausiai įtakoja ir žaidimo trukmę. Vien dėl tokios struktūros pereiti žaidimą vieną kartą už Yuito arba Kasanę užtruks nuo 25 iki 30 valandų. Tada dar pusės tiek žaidžiant už kitą veikėją, nes jau žinosime, kas ir kaip bei būsime atsirakinę daugybę sugebėjimų.
Deja, bet tokios trumpesnės kaip RPG žaidimui trukmės negelbėja ir šalutinės misijos. Beje, jos čia pateiktos itin tingiai. Kad ir pas kokį veikėją gautume šalutinę misiją, visų jų esmė bus kažkokiomis nustatytomis sąlygomis nugalėti tam tikrą skaičių priešų. Viskas. Nugali ir misija pereita, o apdovanojimą gali pasiimti tiesiog iš meniu lango. Šitokios šalutinės misijos visai neįkvepia ir eigoje netgi ima šiek tiek erzinti, nes „Scarlet Nexus“ pasaulį, ypač įsitraukus į veikėjus bei siužetą, norisi naršyti, o kūrėjai daro viską, kad šita mūsų viešnagė būtų kuo trumpesnė.
Žongliravimas kova
Netgi gerą žaidimo siužetą pranokstantis svarbiausias „Scarlet Nexus“ aspektas – žaidimo kova. Reikia pripažinti, kad šio žaidimo kovos sistema yra viena įdomiausių ir labiausiai įtraukiančių iš visų pastarojo meto JRPG žaidimų. Beveik visi „Scarlet Nexus“ veikėjai turi ypatingų galių, pradedant ugnimi ar vėju ir baigiant telekineze ar tapimu nematomu. Visas šias galias ilgainiui galėsime apjungti ar laikinai perleisti pagrindiniam veikėjui – Yuito arba Kasane. Taip pat kovų metų vienodai svarbiai bus naudojami tiek šaltieji ginklai, tiek pagrindinio veikėjo telekinezės galia, kuri leis į priešus svaidyti daiktus ar aktyvuoti specialius aplinkoje esančius pavojus.
Todėl žaidžiant nuolat teks žongliruoti tiek tiesioginėmis atakomis, tiek savo ar kitų veikėjų galiomis. Visi priešai turės ir specialų apsvaigimo stulpelį, tad jei jį ištuštinsime greičiau nei prieš gyvybes – galėsime atlikti ypatingas ir iškart kovas pabaigiančias animacijas. Maža to, žaidimas nuolat, ypač kalbant apie kovas, gilėja, tad su kiekvienu skyriumi atrakinsime vis naujesnę mechaniką ar galių panaudojimo būdą. Vėliau laukia visiškai „Matricą“ primenantis režimas, kurį aktyvavus veikėjas perkelia visus į kitą dimensiją, o joje ribotą laiką gali naudotis savo mega galiomis.
Dar vienas aspektas, kuriam žaidime kūrėjai bando suteikti gana daug reikšmės – ryšio kūrimas su kitais veikėjais. Čia tarp misijų, slaptavietėje, visada turėsime galimybę pasikalbėti su veikėjais, pamatyti jų šalutinių istorijų scenas, dovanoti jiems dovanas ir vistyti tarpusavio santykius. Šiems gerėjant kils veikėjų lygis, o taip pat – ir bendras komandos lygis. Kuo daugiau tokių lygių pasieksime, tuo lengviau seksis kovose bei tuo daugiau naujų atakų ar galimybių pasiūlys kiti veikėjai.
Įdomu tai, kad tiek su Yuito tiek su Kasane esantys veikėjai skirsis, tad žaidžiant antrą kartą visi pokalbiai ir scenos su kitais veikėjais bus taip pat skirtingos. Kita vertus, šiam socialiniam elementui skirta per mažai turinio. Jis bus tiesiog toks, paprastas ir nieko daugiau. Lyg papildomas vizualinės novelės turinys, kurio neįmanoma nei kažkaip sugadinti nei įtakoti. Tad tiems, kas labai mėgsta „Persona“ serijos žaidimus, būtent „Scarlet Nexus“ siūlomas socializavimasis su kitais veikėjais gali pasirodyti kiek per skystas ir nepakankamai ryškus.
Žavintis išskirtinumas
Žaidime gausu ir kosmetikos – galėsime, įsigiję tinkamų daiktų, keisti savo veikėjų išorę arba ją pildyti, rinktis skirtingus ginklus bei atributus ir t. t. Mūsų laukia ir gana paprasta lygio bei naujų sugebėjimų kėlimosi sistema. Kažkiek pradžiuginti žaidimas turėtų tuos, kas raukosi nuo tipinės, ypač mažesnio biudžeto japoniškų RPG žaidimų grafikos. Čia ji tikrai geresnė, ypač žaidžiant konsole „PlayStation 5“ ir vietoje įprastos tokiems žaidimams PS3 žaidimo grafikos jau atrodo kaip PS4 konsolės žaidimas. Stilistiškai žaidimas panašiausias į kiek seniau išleistą „Code Vein“, bet stengiasi išlaikyti ir savo individualų stilių bei veidą. Visai tinkamas žaidimui ir gerai išpildytas garso takelis bei veikėjų įgarsinimas – tiek originalia japonų, tiek ir anglų kalba. Stebėtina, bet įgarsinime, ypač anglų, klišių ar įprastų klaidų kūrėjams pavyko išvengti.
Viską susumavus, „Scarlet Nexus“ yra, ypač vertinant tarp kitų pastarojo meto žaidimų, labai išskirtinis. Tai nei tęsinys nei perdirbinys, jo istorija bei pasakojimas yra lyg japoniška „Matrica“, o žaisme kūrėjai pakankamai įneša naujovių ir įdomių sprendimų, kad „Scarlet Nexus“ žaistųsi kaip šviežias, netikėtas ir įtraukiantis nuotykis. Ar tai didelis japoniškas RPG? Nelabai, bet ar turi vieną geriausių siužetų bei kovos sistemų? Neabejotinai, tad bent jau žanro fanams, jo parleisti tikrai nereikėtų.
