O gauname labai netikėtą ir įdomų mišinį – žiaurų viduramžių pasaulį, kuriame klesti išdavystės, pražūtingi mūšiai bei japoniškų kūrinių įkvėptos milžiniškos kovos, kurių metų kaunasi dieviškų galių turinčios būtybės. Sudomino? Tuomet skaitykite toliau.
Įsimintina istorija
„Final Fantasy 16“ prasideda gana intensyvaus mūšio epicentre, o žaidėjui tenka mėginti susigaudyti, kas vyksta. Tuomet mes trumpam nukeliami į praeitį, kurioje parodoma pagrindinio mūsų veikėjo Clive vaikystė ir grįžus į dabartį prasideda tikrasis žaidimas. Visa naujojo „Final Fantasy“ istorija yra labai paini ir sudėtinga, ypač, jei norima ją papasakoti vienu sakiniu, bet ji tikrai verta dėmesio.
Dar daugiau – „Final Fantasy 16“ istorija apskritai yra viena geriausių istorijų, kurią vakarams yra papasakoję japonų korifėjai, tad praleisti jos, ypač jei mėgstate tai, kas iš Japonijos, tikrai nereikėtų.
O grįžtant prie siužeto, galima pasakyti taip – tai istorija apie du brolius, kuriuos išskiria ir vėliau suveda likimas, bet jų pasakojimo fone mes matome ir kaip iškyla bei subyra karalystės, kaip susiformuoja žmonių priklausomybė skirtingoms galios formoms bei kaip ir kodėl prasideda karai.
Aišku, patraukus visas rimtas temas į šoną, čia tikrai netrūks ir keistų, nuotaiką praskaidrinančių intarpų ar dialogų. Toks žaidimo humoras, tikriausiai, patiks ne kiekvienam, bet žavesio žaidimui jis tikrai suteikia.
Daug viduramžiško veiksmo
O dabar dėmesio tiems, kas nori sužinoti visus svarbiausius „Final Fantasy 16“ žaismo aspektus ir išskirtinumus. Tai, iš esmės, nėra tradicinis jRPG žanro žaidimas, o veikiau veiksmo RPG atstovas. Žaidime mes valdome tik savo pagrindinį veikėją Clive, o kiti personažai, nors ir prisijungia prie mūsų bei dalyvauja kovose, mums lieka neprieinami.
Čia nebus jokių ėjimų – puolame priešus arba ginamės tada, kada norime. Clive valdomas kaip intensyviuose veiksmo žaidimuose, pavyzdžiui – kultinė serija „Devil May Cry“. Vienas mygtukas leis atlikti smūgius šaltuoju ginklu, kitas – leisti burtus. Nors iš pradžių pati kova gali pasirodyti primityvi ir paprasta, nes joje mažai galimybių, vėliau viskas drastiškai keisis, nes atrakinsime vis daugiau Eikonų (dieviškos žaidimo būtybės) sugebėjimų.
Kiekvienas atrakintas Eikonas suteiks savo sugebėjimų medį, o tai smarkiai praturtins ir pačias kovas. Pavyzdžiui, susidūrimų su priešais metu galėsime greitai persijungti tarp skirtingų Eikonų ir sumaniai maišyti jų sugebėjimus, nes vienas bus susietas su ugnies stichija, kitas su žemės ir t. t. Taip kovos ilgainiui taps vis įdomesnės, o mūsų kovų galimybes iš viso papildys 6 skirtingi Eikonai bei jų siūlomi sugebėjimai.
Tiesa, kovų su itin dideliais ar stipriais bosais metu Clive gaus galimybę pats virsti į vieną iš Eikonų – Ifritą – ir mes tiesiogine to žodžio prasme dalyvausime milžiniškose monstrų kovose.
Įspūdingi vaizdai ir grafika
Kai kuriems žaidėjams „Final Fantasy 16“ pradžia gali pasirodyti pernelyg lėta ir linijinė – bėgiosime gana siaurais ir tiesiais lygiais, o vaizdo intarpų bus daugiau nei kovų su priešais. Bet vėliau žaidimas natūraliai prasiplečia, atsiranda daugiau šalutinių misijų, o patys žemėlapiai susijungia tarpusavyje ir leidžia atsidurti kur kas didesnėse teritorijose ir jas naršyti.
Tradiciškai, čia pabuvosime miškingose vietovėse, dykumose ar kiek mažiau japoniškuose žaidimuose pasitaikančiose vietose, pavyzdžiui, kaimelyje su rugių laukais leidžiantis saulei. Grafiškai ir stilistiškai žaidimas atrodo kur kas realistiškiau, tikroviškiau ir niūriau nei įprasti japoniški RPG, bet tuo pat metu jis ir išlaiko savo serijai būdingą stilių.
Čia bus nemažai labiau „Game of Thrones“ serialui būdingų sprendimų arba tamsaus ir tikroviško dizaino goblinų bei kitokių „Final Fantasy“ serijai neįprastų priešų, bet visko yra labai saikingai. Serijos senbuviai neabejotinai sutiks ir pažįstamus priešus, pavyzdžiui, legendinį Marlboro arba dar vieną ir, ko gero, įspūdingiausią personažo Cid reinkarnaciją.
Galiausiai, naujasis „Final Fantasy“ tiesiog atrodo kaip pilnavertis dabartinės kartos žaidimas, pradedant įspūdinga grafika ir aplinkomis, baigiant greitomis ir ryškiomis kovomis.
Tona šalutinės veiklos
Čia mūsų laukia gana įprastas žaismo ciklas: padarome kelias pagrindines misijas, tuomet tyrinėjame pasaulį, vykdome šalutines misijas, gauname ar įsigyjame geresnius ginklus ir judame toliau. Tiesa, nemaža dalis šalutinių misijų bus paprasčiausio įmanomo tipo – tiesiog nueiti į tašką x ir kažką parnešti arba nugalėti priešą.
Kita vertus, nemažai pačių šalutinių misijų pasakos išties neblogas istorijas, savo tamsumu prilygstančias net nepralenkiamam „Witcher 3“, o tai jau rimta, todėl šalutinių misijų tikrai nerekomenduojame praleisti.
Tiesa, kuo daugiau žemėlapio atrakinsime, tuo bus sudėtingiau mūsų personažo kojomis įveikti visus atstumus, tad žaidimo eigoje atrakinsime Ambroziją – mūsų patikimą dvikoję palydovę, ant kurios raiti galėsime greitai perskrosti visus žemėlapius.
Nepatogus nebent greito iššokimo nuo Ambrozijos balno į kovą nebuvimas – prieš kiekvieną kovą teks stebėti Clive nulipimo animaciją, tad ilgainiui į kovas jojant su Ambrozija veltis apskritai nesinorės.
Kalbant bendrai, „Final Fantasy XVI“ tikrai nestokoja veiklos. Pavyzdžiui, čia galėsime medžioti skirtingo sudėtingumo ir tipo ypatingesnius priešus, kurių skelbimai bus talpinami medžiotojų lentoje. Įdomu tai, kad pagal aprašymą turėsime patys susirasti kiekvieno taikinio buvimo vietą žemėlapyje.
Taip pat čia bus bent keli istorijos mokytojai arba personažai, kurie leis mums gilintis į „Final Fantasy 16“ istoriją, personažus ir politinę situaciją tiek, kiek to pageidausime patys. Iš tikrųjų, prie šių skilčių galima praleisti valandų valandas ir pasijausti kaip istorijos pamokose, nes politinės peripetijos tarp skirtingų karalysčių ir žaidimo pasaulio šeimų lengvai prilygsta „Sostų karams“.
Geriausias keturkojis bendražygis
Neišeina nepaminėti ir ištikimo mūsų palydovo vilko Torgal. Jis mūsų personažą lydės beveik viso žaidimo metu ir jam kovų metu netgi galėsime duoti atskiras komandas. Bet įspūdingiausia tai, kad kūrėjai rado būdų, kaip šį vilką žaidimo eigoje plėtoti kaip atskirą ir pilnavertį personažą. Apie jį, žaidžiant, sužinome daugiau informacijos, o tai jį, automatiškai, keičia kaip veikėją ir pradedame jį matyti kitoje šviesoje.
Taip pat kūrėjai nepraleido progos leisti žaidėjams daryti tai, ką bene labiausiai norisi – glostyti Torgal ar duoti jam skanėstą, ypatingai po sėkmingos kovos. Nors tai paprastas žaidimo elementas, jis neatsibosta ir girti Torgal už tai, kad jis labai geras mūsų palydovas – labai smagu.
Beje, vilkas pasitarnaus ir pasaulio tyrinėjime: nebežinant, kur eiti toliau, Torgal po kurio laiko apuostys aplinką ir lodamas bandys nukreipti mus teisinga linkme. Lygiai taip jis sulos ar atkreips dėmesį, kai artėsime prie netoliese mūsų tykančių priešų.
Nepopuliarus žaidimo sprendimas
Tiesa, ne visi žaidimo elementai arba kūrėjų sprendimai žavi. Kai kurie netgi atrodo kaip labai keisti praeities reliktai. Vienas tokių – „quick time events“ arba žaidimo momentai, kai mes per duotą laiką turime nuspausti rodomus mygtukus. Taip pat intensyviai spaudinėti kurį nors vieną mygtuką tam, kad mūsų veikėjas atremtų priešo ataką arba sėkmingai atliktų savąją.
Tokie sprendimai buvo labai populiarūs žaidimuose prieš 15 ir daugiau metų, tačiau paskutiniu metu buvo išnykę. Sakyti, kad jie labai trukdo žaidžiant „FInal Fantasy 16“ negali, nes laiko, nuspausti rodomiems mygtukams, pilnai pakanka, tačiau pats elementas jau visai nebenaudojamas žaidimuose ir jis išnyko tikrai ne be reikalo, tad sutikti jį naujausiame, daug biudžeto pareikalavusiame žaidime yra kiek keista.
Vienas geriausių garso takelių
Žaidimo aspektai, kuriems norisi uždėti po atskirą karūną – lygių bosai ir „Final Fantasy 16“ garso takelis. Kalbant apie garso takelį, seniai teko žaisti žaidimą, kurio muzikinės temos taip įsimintų ar kurias norėtųsi žaidžiant išgirsti vėl ir vėl.
Ypatingai įsimena kovų prieš stipresnius priešus ar bosus temos, kurios, priklausomai nuo kovos, turi net skirtingas variacijas. Muzikinės temos žaidime varijuoja nuo melancholiškų ir lyriškų iki kovingų, su choralais ar stipriais balsiniais akcentais. Tuo metu žaidimo bosai praktiškai su kiekviena nauja kova sugeba nustebinti.
Visi pagrindiniai bosai dažniausiai turės daugiau nei vieną kovos etapą, tad apatinis žandikaulis iš nuostabos gali neatlaikyti. Kūrėjai sumaniai kovas su bosais padarė ne tik skirtingas, bet ir dinamiškas – ne visuomet pavyks pasitelkti tas pačias taktikas, o pačių bosų atakos realiai privers mąstyti, kaip jų išvengti ar kokiu principu kovoti su savo priešininkais.
Verdiktas
Taigi, ką turime viską sudėję į krūvą? O turime naujausią „Final Fantasy“ serijos žaidimą, kuris daugeliu aspektų primena garsųjį serialą „Sostų karai“.
Viso žaisdami pirmą kartą ir nevengdami šalutinių misijų žaidimą pereisite maždaug per 40 valandų, bet atrakinus naujus sudėtingumo režimus bei daiktus, šį žaidimą tikrai verta pereiti ir dar kartą, ypatingai, jei liksite neabejingi jo istorijai, veikėjams bei žaismui.
Kam šis žaidimas skirtas? Stebėtina, bet tikrai plačiam žaidėjų ratui: „Final Fantasy 16“, nors yra garsios japoniškų RPG žaidimų serijos dalis, laisvai gali patikti tiek veiksmo žaidėjams, tiek tų pačių RPG mėgėjams, tiek tiems, kas žaidimus žaidžia retai ar labiau mėgsta žiūrėti serialus. Taigi, „Final Fantasy 16“ šiuo aspektu yra labai universalus ir būtent todėl jį lengva rekomenduoti.
