Tokio žingsnio imamasi prognozuojant, kad šių žaliavų paklausa pasaulyje smarkiai padidės ir kad tradiciniai šaltiniai neįstengs jos patenkinti.
Departamentas paskelbė, kad ši problema yra nacionalinio saugumo klausimas ir informavo apie pradedamą trejų metų trukmės ir 15 mlrd. dolerių (13,3 mlrd. eurų) vertės tyrimų bei plėtros projektą, vykdomą netoli Čikagos esančios Argono nacionalinės laboratorijos. Šiuo projektu, kuriame taip pat dalyvauja Ouk Ridžo nacionalinė laboratorija ir Nacionalinė atsinaujinančių išteklių energetikos laboratoriją bei keli universitetai, taip pat siekiama pasivyti Kiniją ir kelias kitas šalis, pagaminančias ir perdirbančias didžiąją dalį ličio jonų akumuliatorių, įskaitant susigrąžinamas iš Jungtinių Valstijų, sakė pareigūnai.
JAV priklausomybė nuo tokių retų arba sunkiai išgaunamų žaliavų kaip litis, kobaltas, nikelis ir grafitas, taip pat nuo užsienyje pagamintų akumuliatorių tiekimo „silpnina mūsų nacionalinį saugumą“, nes šalys tiekėjos ne visuomet yra artimos Amerikos sąjungininkės, sakė Energijos efektyvumo ir atsinaujinančių šaltinių energetikos biurui vadovaujantis energetikos sekretoriaus pavaduotojas Danielis R.Simmonsas.
Pasak ekspertų, daugiausiai ličio druskų išgaunama keliose Pietų Amerikos ir Afrikos šalyse, taip pat Australijoje, o Kongo Demokratinė Respublika yra pagrindinė kobalto tiekėja.
Kinija, su kuria JAV prekybos santykiai įtempti, gamina didelę dalį akumuliatorių ir dideliu mastu juos perdirba, kad išgautų metalus, kuriuos priešingu atveju turėtų importuoti.
JAV vyriausybės pastangas taip pat lemia didelė ličio jonų akumuliatorių paklausa. JAV įmonės per ateinantį dešimtmetį planuoja smarkiai išplėsti elektromobilių gamybą, o daugelio šiuo metu naudojamų elektrinių automobilių akumuliatorių veiksmingo naudojimo terminas baigiasi, tad laikas ieškoti būdų, kaip juos būtų galima utilizuoti Amerikoje, sakė naujojo perdirbimo centro „ReCell“ direktorius Jeffas Spangenbergeris.
Šis centras sieks sukurti procesą, leidžiantį utilizuotų akumuliatorių medžiagą iškart naudoti naujų baterijų gamybai, neskaidant jo į pirminius komponentus.
„Atlikome daug analizių... ir jeigu neperdirbsime, pristigsime medžiagų, – pabrėžė J.Spangenbergeris. – Jeigu perdirbtos medžiagos būtų nuolat tiekiamos, šią riziką sumažintume.“
Tačiau medžiagų perdirbimas nebus itin naudingas Jungtinėms Valstijoms, jeigu šalis pati negamins akumuliatorių ir paruoštų naudoti įrenginių, sako ekspertai.
„Nėra prasmės perdirbti Jungtinėse Valstijose ir negalėti panaudoti (išgautų medžiagų) Jungtinėse Valstijose“, – sakė ličio jonų akumuliatorių pramonę analizuojančios Londone įsikūrusios bendrovės „Creation Inn“ konsultantas Hansas Ericas Melinas.
„Priešingu atveju turėtumėt parduoti (medžiagas) Kinijai, nes būtent ten gaminami akumuliatoriai“, – pridūrė jis.
Ekspertas atkreipė dėmesį, kad svarbu visų pirma užsitikrinti, kad būtų surenkama pakankamai perdirbti tinkamų panaudotų akumuliatorių.
„Sugebėti surinkti šias baterijas ir išlaikyti jas JAV yra labai, labai svarbu“, – pabrėžė H.E.Melinas.
Jo nuomone, perdirbimo technologijų svarba ilgainiui didės, nes vis daugiau įmonių naudoja ličio jonų akumuliatorius savo gaminiuose. Didžiosios bendrovės pajėgios apsirūpinti joms reikalingu žaliavų kiekiu, bet mažesnės gali tapti priklausomos nuo perdirbtų medžiagų, aiškino H.E.Melinas.
Ekspertas nurodė, kad 2018 metais pasaulyje buvo perdirbta apie 100 000 tonų ličio jonų akumuliatorių. Be to, iš panaudotų akumuliatorių buvo išgauta apie 14 tūkst. tonų kobalto; šis kiekis sudaro apie penktadalį parduodamo rinkoje.
Pasak J.Spangenbergerio, vyriausybė nori pašalinti riziką JAV bendrovėms, paskatinti akumuliatorių gamybą šalyje, taip pat suaktyvinti kitas pramonės šakas ir sukurti darbo vietų.
„Baigiant (šį projektą) turėtume galėti parodyti pramonei, kad tai padaroma, (tuomet) padidinti mastą ir pereiti prie komercinio naudojimo“, – sakė jis.
Įmonių konsorciumo „NAATBatt“, propaguojančio modernių akumuliatorių gamybą Jungtinėse Valstijose, vykdomasis direktorius Jamesas Greenbergeris sakė, kad svarbu, jog perdirbimo kaštai būtų pakankamai maži, kad automobilių ir kitų prekių gamintojams netektų perkelti šios kainos naštos vartotojams.
„Visi laukia technologinio sprendinio, – sakė J.Greenbergeris. – Vis dėlto manau, kad visiškai galime prisivyti (varžovus).“
