Supervulkanai – taip vadinami ugnikalniai, suformavę itin dideles kalderas ir potencialiai galintys pratrūkti milžiniško masto išsiveržimais, kurių metu į atmosferą išmetama keli šimtai ar tūkstančiai kubinių kilometrų medžiagos. Jie skiriasi nuo labiau pažįstamų stratovulkanų, nors ir užima milžinišką teritoriją, kadangi stratovulkanai yra statesniais šlaitais, daug aukštesni, t.y. plika akimi labiau pastebimi.
Šių supervulkanų vidutinis skersmuo yra 60 kilometrų, jie užpildyti kalderos piroklastinėmis medžiagomis – tufais bei brekčijomis.
Supervulkanai ne taip gerai pastebimi dėl to, kad po išsiveržimo susiformuoja kaldera. Kalderos formos ugnikalnis susiformuoja, kuomet lavos išsiveržimas ištuština magmos židinį ir ugnikalnis įsmunka į susidariusią ertmę. Vėliau dažniausiai šią didžiulę įdubą užpildo vanduo ir taip susidaro apvalus ežeras, arba supervulkano viršūnės liekanos tiesiog sunyksta nuo erozijos.
Naujai rasti supervulkanai šiuo metu nėra aktyvūs, tačiau prieš 30 mln. metų, daugiau nei 5500 kubinių kilometrų magmos išsiveržė vos per vieną savaitę pietinėje Jutos dalyje.
„Pietinėje Jutos dalyje šio vieno išsiveržimo medžiagos sluoksnis siekė 4 kilometrus. Įsivaizduokite pasekmes – tai būtų buvę katastrofiškai pražūtinga viskam šimtus mylių spinduliu aplinkui“, – sako prof. Ericas Christiansenas, pagrindinis autorius straipsnio, publikuoto žurnale „Geosphere“.
Iki šio išsiveržimo dinozaurai jau buvo išnykę, tačiau prieš 25–30 mln. metų Šiaurės Amerika buvo namai raganosiams, kupranugariams, vėžliams ir netgi palmėms, kadangi tuomet vyravęs klimatas buvo panašus į tropinį.
Prof. Christiansenas su kolegomis išmatavo piroklastinės medžiagos sluoksnio storį. Piroklastai, arba tefra, – ugnikalnio išsiveržimo metu į orą išmetamos ir vėliau krintančios ant žemės medžiagos, nepriklausomai nuo jų sudėties ar dydžio. Didžiausi piroklastų fragmentai po išsiveržimo nukrenta ant žemės greičiausiai ir arčiausiai išsiveržimo vietos, o mažesni fragmentai gali būti nunešami toli – pelenai gali iškristi už tūkstančių kilometrų ir laikytis stratosferoje keletą savaičių. Piroklastinės medžiagos tyrimui mokslininkai naudojo rentgeno fluorescencijos spektrometriją, cheminę analizę, kad patikrintų vulkaninių pelenų mineralinės medžiagos sudėtį. Taip jie nustatinėjo, ar visa medžiaga buvo iš to paties laikotarpio, kuomet išsiveržė priešistorinis supervulkanas.
Mokslininkai nustatė, jog šis išsiveržimas palaidojo didžiają regionio dalį nuo centrinės Jutos iki centrinės Nevados. Šio išsiveržimo pelenų buvo rasta net Nebraskoje.
Mokslininkų grupė taip pat rado įrodymų apie 15 kitų supervulkanų išsiveržimų, bei 20 didelių kalderų, kurios pavadintos Indian Peak-Caliente kalderų kompleksu.
Šių supervulkanų vidutinis skersmuo yra 60 kilometrų, jie užpildyti kalderos piroklastinėmis medžiagomis – tufais bei brekčijomis. Jie buvo „pasislėpę“ nuo žmogaus žvilgsnio nepaisant jų milžiniško dydžio.
„Erozija ir vėlesnė deformacija iš dalies juos „ištrynė" iš kraštovaizdžio, tačiau mūsų nuoseklus darbas davė rezultatų. Tam prireikė kelerių metų sunkaus darbo ir nemažo skaičiaus studentų, kad galėtume pažymėti šį atradimą istorijoje“, – sakė tyrimo autorius prof. Christiansenas.
