Nuo raupų tuo metu mirdavo kas dešimtas kūdikis Vakarų Europoje ir kas
septintas – Rusijoje. Ir vis dėlto, jei ne minėto gydytojo ir mokslininko idėja, mūsų pasaulyje greičiausiai po gyventų ne 7, o kokie 5 milijardai žmonių. Nes mažiausiai trečdalis kasmet mirtų nuo raupų.
Raupus pasaulis apskritai pamiršo
Raupų žymės (randai, pūliniai ant veido) randamos jau ant 1500 pr. Kr. datuojamų Egipto mumijų. Niekas gerai nežino, kaip ši liga prasidėjo. Panašu, kad ji prasidėjo kažkur Afrikoje, plito tarp žemdirbių ir nejučia apraizgė savo bakterijomis visus žemynus.
Labiausiai nuo šios ligos kentėjo viduramžių žmonės – prasidėdavo ištisos raupų epidemijos, pavyzdžiui, ligos protrūkis Antoninų dinastijos laikais (Romos imperijoje) nusinešė 7 milijonus gyvybių. Lyg kankinamų šios ligos netrūktų šiapus Atlanto, kolonistai ligą nuvežė ir ja užkrėtė ir indėnus bei actekus.
XVIII amžiaus Europoje nuo raupų kasmet mirdavo 400 tūkst. gyventojų, apie trečdalis išgyvenusių šią ligą likdavo akli. Nuo ligos mirdavo nuo penktadalio iki daugiau nei pusės užsikrėtusiųjų, vaikai apskritai turėjo labai nedidelę tikimybę išgyventi. Liga dar buvo vadinama „taškuotuoju monstru.“
Ši liga kūną nusėdavo skausmingais pūliniais, kurie net išgijus palikdavo savo žymę – gilius randus, ypač ant veido. Sergant raupais vargindavo karščiavimas, galvos ir nugaros skausmai, išsekimas. Pūliniai pirmiausia formuodavosi burnoje (ar įsivaizduojate, kaip sergantiems tekdavo valgyti?), ant veido ir alkūnių, vėliau išplisdavo į kojas, pilvą. Nors nuo raupų pirmiausia užsikrėsdavo patys artimiausi ligonio žmonės, t.y. tėvai ir draugai, pastebėta, jog suaugusieji šiai ligai turi didesnį imunitetą.
Šiandien raupai – viena iš nedaugelio ligų, kuri apskritai išnyko. Todėl ir vakcina nuo raupų jau kelis dešimtmečius yra netekusi prasmės. Tačiau jei gyvename taip gerai, kad nė nežinome, ką reiškia sirgti ir bijoti užsikrėsti raupais, turime prisiminti, kam už tai turime būti dėkingi. Beje, raupai prisiminti tik pasaulyje prasidėjus teroro aktams. Svarstoma, jog toks užkratas gali būti panaudotas kaip biologinis ginklas.
Neserga melžėjos
Skiepų išradėjas ir imunologijos pradininkas Edwardas Jenneris buvo britas, augo Sairensesterio miestelyje pietų Anglijoje. Eidamas į mokyklą jis... pats užsikrėtė raupais. Vyrukui pavyko įveikti šlykščią ligą, tačiau jos padarinius sveikatai jis jautė visa gyvenimą. Todėl vos sulaukęs 14-os jaunuolis nusprendė dirbti vietinio chirurgo padėjėju.
Beje, tuo metu tiek šimtmečių su raupais pragyvenęs pasaulis jau žinojo vieną neginčijamą tiesą: išsikapstę iš šios ligos daugiau ja nebeužsikrečia. Todėl šie nelaimėliai gaudavo slaugyti visus kitus užsikrėtusius.
Raupai buvo mėginami gydyti visokiausiomis žolelėmis, o vienas XVII amžiaus gydytojas (matyt, pasitaręs su vietiniais kaimo vyrais) patarė pacientui kas 24 valandas išgerti po 12 butelių alaus, kas, aišku, buvo absurdiška.
E.Jenneris ėmė tyrinėti teoriją, jog raupais niekuomet neserga melžėjos. Iš pastarųjų mokslininkas išgirdo, kad moterys praserga gana lengva karvių raupų forma (nes užsikrėsti nuo karvių žmonės taip pat gali) ir vėliau neserga žmones gąsdinančiais tikraisiais raupais.
Medikas suvokė, kad karvių raupų užkratas kažkokiu būdu apsaugo žmones nuo dar baisesnės ligos. Tačiau šiai idėjai išmėginti reikėjo drąsių pacientų. Tuo metu jis jau dirbo šv. Džordžo ligoninėje Londone.
Prie atradimo prisidėjo melžėja ir aštuonmetis
Šiandien tuo metu aštuonmetis Jamesas Phippsas yra įrašytas į istoriją. Jis buvo E. Jennerio sodininko sūnus. Medikas pirmiausia jį specialiai užkrėtė karvių raupų virusu, kurį paėmė iš sergančios melžėjos Sarah Nelmes. Beje, meldžėja užsikrėtė nuo karvės, vardu Žiedė. J.Phippsas prasirgo karvių raupais. Tuomet E.Jenneris surinko užkratą iš įprastais raupais sergančių pacientų ir suleido dalį jo berniukui. Vaikas šiek tiek karščiavo ir jam buvo silpna, tačiau ligos proveržio nebuvo. Jis tapo atsparus.
1797-aisiais E.Jenneris aprašė savo eksperimentą Karališkajai draugijai (jos nariu jis tapo detaliai aprašęs gegučių rūšis) tačiau jam buvo atsakyta, kad tokios idėjos – visiška nesąmonė. Reikia pasakyti, jog tai, kad mažos užkrato dozės sukuria imunitetą buvo užčiuopę ir kiti iki E.Jennerio gyvenę medikai, daug keliavę aristokratai pastebėjo, kad taip elgiamasi Osmanų imperijoje.
Tačiau Karališkoji draugija reikalavo daugiau įrodymų. E. Jenneris nusprendė eksperimentą patvirtinti tuo, kas jam brangiausia – karvių raupų virusą suleido savo 11 mėnesių amžiaus sūnui. 1798-aisiais jo tyrimai buvo paviešinti. Miestiečiai, užuot padėkoję, leipo juokais.
Žmogui leisti sergančio gyvulio užkratą?! Kaip šlykštu ir bedieviška! Karikatūristai išsijuosę piešė paskiepytus žmones su besiformuojančiomis karvės galvomis. Beje, žodis vakcina ir kilo nuo lotyniško žodžio „vacca“, reiškiančio karvę. Taigi E. Jenneris nevadino skiepų savo vardu, o suteikė garbės ir gyvuliams, kurie vis dėlto padėjo žmonijai įveikti raupus.
Šlykštu, bet geriau nei mirtis
Patyčios greitai liovėsi, nes pastebėta, jog to „šlykštaus“ skysčio gavę žmonės nemirdavo ir taip sunkiai nesirgo. O dėl galimybės gyventi, tiek jau to – galėjai pakentėti ir „bedievišką“ gydytojų veiksmą.
E.Jenneris vadinamas „vakcinos tėvu“ ir teigiama, jog jis yra „daugiausia žmonių visame pasaulyje išgelbėjęs asmuo“. Maždaug 2 milijardai... na, iš tiesų, bet kuriam kitam žmonijos gelbėtojui reikėtų pasistengti. Tiesa, o kaipgi Žiedė? Taip taip, ta karvė, kurios virusas buvo panaudotas žmonijai nuo raupų išgelbėti? Kai kitą sykį skiepysitės nuo kokios nors ligos, prisiminkite ir ją.
