Žemiau – daugiau kliūčių ir didesnė tikimybė žūti patekus katei į nagus. Paukščiai nelabai mėgsta skraidyti žemai, nes tai iš tikrųjų yra pavojinga. Kartais stebimės kregždžių viražais mažuose kiemuose, tačiau neretai jos žūva neišvengusios namo sienų, automobilių ar kitų kliūčių. Kregždės nusileidžia žemiau tik gaudydami vabalus, norėdamos atsigerti (šie paukščiai geria skrydžio metu) ar kai greitai prasidės lietus. Taip yra dėl jų vidinės ausies fiziologijos.
Iš tiesų, žemas skrydis nėra susijęs su baime sušlapti. Paukščiai lyjant lietui dažniausiai neskraido – tam tiesiog reikia per daug pastangų. Jei lietus užklumpa netikėtai, paukščiai dar gali parskristi atgal į lizdą, tačiau nenorėdami pervargti jie dažnai kur nors pasislepia ir palaukia, kol nustos lyti. Tačiau kai kaupiasi audros debesys paukščiams tiesiog nepatogu skraidyti didesniame aukštyje – skauda vidinė ausis.
Paukščių vidinė ausis yra tobulai išvystytas įrankis, padedantis nustatyti atmosferos slėgio pokyčius. Tai – labai jautrus organas, padedantis pasirinkti skrydžio aukštį. Staigus slėgio kritimas, koks visada būna prieš stipresnį lietų ar audrą, paukščiams sukelia diskomfortą ar net skausmą, todėl jie leidžiasi žemiau, kur slėgis yra artimesnis įprastam.
Tačiau paukščiai nebūtinai ima skraidyti žemai prieš audrą. Dažniausiai jie tiesiog nutūpia ir laukia. Jei elektros linijas ar medžius ilgesniam laikui nusėda paukščiai, taip pat galima prognozuoti lietų. Ir atvirkščiai – jei paukščiai skraido aukštai, tikriausiai artimiausiu metu nelis.
Tokios prognozės turi akivaizdų trūkumą. Dažniausiai staigus slėgio kritimas juntamas, kai užplūsta audros debesys. Taigi, nereikia žvalgytis į paukščius – pakanka pakelti akis į dangų. Kita vertus, įdomu, kad ši senolių išmintis iš tiesų turi faktinį pagrindą.
