1960 m. amerikietiškame žurnale „Look“ pasirodė rašinys pavadinimu „Gal pirmoji į kosmosą turėtų pakilti moteris?“ Sensacinga antraštė tada skelbė tam laikotarpiui labai drąsią idėją. Tačiau jai išsipildyti nebuvo lemta.
Moterys valgo mažiau
Kodėl kažkam šovė į galvą mintis, kad pirmoji kosmose turėtų apsilankyti būtent moteris? Visų pirma, dėl fiziologinių priežasčių. Šeštojo ir septintojo dešimtmečio tyrimai bylojo, kad moters organizmas turi stipresnę širdį, geriau atlaiko vibracijų perkrovas ir radiacijos spinduliuotę. Be to, psichologiniai tyrimai rodė, kad izoliacijos ir sensorinės deprivacijos (išorinių dirgiklių stygiaus) sąlygomis moterys jausdavosi geriau nei vyrai.
Buvo ir dar viena moksliniais tyrimais nustatyta moterų pranašumo prieš vyrus misijose į kosmosą priežastis – ekonominė. Dėl mažesnių kūno proporcijų, moterys vidutiniškai misijai kainuotų mažiau nei vyrai.
Buvo ir dar viena moksliniais tyrimais nustatyta moterų pranašumo prieš vyrus misijose į kosmosą priežastis – ekonominė. Dėl mažesnių kūno proporcijų, moterys vidutiniškai misijai kainuotų mažiau nei vyrai. „Kadangi buvau NASA bandomasis triušis (dalyvavau eksperimento „Hi-Seas“ pirmajame etape), turėjau galimybę patvirtinti visas šias prielaidas“, – rašo K. Green.
„Pernai buvau viena iš NASA finansuojamo tyrimų projekto „Hi-Seas“ („Hawaii Space Exploration Analog and Simulation“ ) dalyvė, – pasakoja žurnalistė. – Eksperimento metu turėjau su kitais penkiais astronautais gyventi taip, lyg gyventume Marse. Savaime suprantama, viskas vyko Žemėje. Keturis mėnesius mes gyvenome izoliuoti specialiame kupole netoli labai uolėto, labai raudono ir Marso kraštovaizdį labai primenančios Mauna Loa ugnikalnio Havajuose. Maisto, vandens ir energijos ištekliai buvo riboti, ryšys taip pat. Iš kupolo išeiti buvo galima tik vilkint skafandrą.“
„Tai buvo pirmasis „Hi-seas“ eksperimentas. Trečiasis prasidėjo šį mėnesį ir tęsis vienerius metus. Pirmojo eksperimento esminė užduotis buvo ištirti, koks maistas geriausiai tiktų Marso tyrinėtojams. Aš buvau įgulos atstovė spaudai ir apie įvykius kupole tinklaraščio pavidalu rašiau leidiniams „Discover“ ir „Economist“.
Kadangi turiu pakankamą mokslinį išsilavinimą ir esu smalsi, dalyvavau ir miego eksperimentuose – rinkau ir tvarkiau įgulos narių miego duomenis. Miego metu organizmo funkcijas fiksavo apyrankės pavidalo jutiklis „BodyMedia“, kuris įvertindavo ir dienos bei savaitės kalorijų sąnaudas. Dėl anonimiškumo reikalavimų visi demografiniai kintamieji man nebuvo žinomi, tačiau tiriamųjų lytis mano duomenyse nebuvo slepiama. Taip per tuos keturis mėnesius pastebėjau labai įdomių dalykų.
Paaiškėjo, kad per porą savaičių trys kupole gyvenusios moterys suvartojo mažiau nei pusę kalorijų kiekio, kurio prireikė trims kupole gyvenusiems vyrams. Mažiau nei pusę! Nors visi mankštinomės daugmaž taip pat intensyviai ir dažnai – nors po 45 min. per dieną, penkias dienas per savaitę. Vis dėlto mūsų medžiagų apykaitos mechanizmai, kaip paaiškėjo, sukalibruoti visiškai skirtingai.
Per vieną savaitę aktyviausiais medžiagų apykaitos procesais pasižymintis ekipažo vyras sudegindavo vidutiniškai po 3 450 kalorijų per parą. Tuo tarpu žymiai lėtesnės medžiagų apykaitos moteris sudegindavo tik 1 475 kalorijas per parą. 2 000 kalorijų per parą kuri nors iš moterų kupole sudegindavo labai retai. Tuo tarpu vyrams per parą normaliomis sąlygomis reikėdavo ne mažiau nei 3 000 kalorijų.
Šie duomenys sutapo su kitais mano stebėjimais. Moterys suvalgydavo mažesnes porcijas nei vyrai – pastarieji dažnai papildomai suvalgydavo antrąjį patiekalą. Vienas įgulos narys skundėsi, kad čia labai sunku išsaugoti savo kūno svorį, nors kalorijų jo organizmas gaudavo tikrai pakankamai.“
Kalorijų faktorius ypač svarbus planuojant misijas. Kuo daugiau asmeniui reikia maisto, tuo daugiau reikės jo gabentis, tuo didesnis bus krovinys, tuo brangiau viskas atsieis. Kelionėje į kosmosą kainuoja kiekvienas kilogramas. NASA tai puikiai žino – kaip tik todėl septintojo dešimtmečio pradžioje buvo labai rimtai svarstoma moterų astronaučių idėja.
Pirmoji kosmose pabuvojusi moteris – Valentina Tereškova iš Sovietų Sąjungos. Ji į kosmosą pakilo 20 metų anksčiau už pirmąją ten pabuvojusią amerikietę Sally Ride. Vis dėlto po Sovietų Sąjungos suirimo Rusija į kosmosą moterų nebesiuntė. Pirmoji ten nuskraidinta Rusijos pilietė yra Jelena Serova, į kosmosą pakilusi šių metų rugsėjį.
Milijardus kainuosianti kelionė
Grįžkime į Marsą. Anot aerokosmonautikos inžinieriaus, „Mars Society“ prezidento Roberto Zubrino, kelionė į Marsą kainuotų mažiausiai 30 mlrd. JAV dolerių. Tai – ekonomiškiausias variantas, reiškiantis, kad pilotuojama misija į Marsą bent jau nekainuos 450 mlrd. JAV dolerių (tiek misija į Marsą turėjo kainuoti 1989 m. NASA skaičiavimais). Šiandien daugelis pritaria minčiai, kad misijos į Marsą išlaidas galima sutalpinti į 100 mlrd. dolerių.
Šiandien daugelis pritaria minčiai, kad misijos į Marsą išlaidas galima sutalpinti į 100 mlrd. dolerių.
Palyginimui, marsaeigio „Curiosity“ misija atsiėjo 2,5 mlrd. JAV dolerių. Nors šis robotas kimšte prikimštas moderniausių technologijų, vis dėlto jis negali prilygti aukštos kvalifikacijos geologui, kuris per kelias valandas Marse surastų uolienų, paaiškinančių Saulės sistemos formavimosi teoriją. Marsaeigiui tokią užduotį vykdyti tektų jei ne metus, tai bent ne vieną mėnesį ar savaitę.
Tiesa, marsaeigiai Marse maitinasi plutonio dvideginiu, ir jiems niekada nereikia tuštintis. Planuojant žmonių misiją, nereikia pamiršti, kad daug resursų teks eikvoti kūno poreikių tenkinimui.
Apie vidutinį kalorijų poreikį moterų ir vyrų organizmuose kalba ir NASA Eimso tyrimų centro mokslininkas Harry Jonesas. Jis šia tema straipsnį publikavo dar praėjusio dešimtmečio pradžioje.
„Misijoje į Marsą daugiausiai kainuos gyvybės palaikymas, – pabrėžė jis. – Deguonies ir vandens iš principo galima gauti perdirbant antrines žaliavas. Bet maisto taip gauti neįmanoma. Sumažinus įgulos kalorijų poreikį, mažėtų ir misijos kaštai.“
Idėją, kad įgulą turėtų sudaryti vien moterys ar bent jau mažesnio ūgio ir smulkesnio sudėjimo žmonės, palaiko daug mano sutiktų specialistų. Vienas jų – „SpaceX“ misijų integratorius Andrew Raderis.
„Jei astronautai bus mažesnio svorio, bus ne tik pigiau, bet ir erdviau, – pastebi jis. – Daugiau erdvės liks ne maistui. Manau, tai pakankamai svarus argumentas.“
Tačiau nereikia pamiršti, kad kosminių misijų sąlygas dažniausiai diktuoja arba politinės jėgos, arba žmonės, kurių rankose yra finansiniai ir galios svertai. Jie ir rinks ekspedicijos veidą. Kažin ar dabartinėmis sąlygomis tikėtinas variantas, jog į Marsą deleguota pirmoji misija bus sudaryta iš smulkaus sudėjimo moterų – net jei tai padėtų sutaupyti ne vieną milijardą.
Svarbiausia – vienybė
Vis dėlto daugelis dirbančiųjų NASA mano, kad kur kas svarbiau už dydžio, masės, svorio skaičiavimus yra parinkti tinkamiausius įgulos narius.
162 cm ūgio pietų korėjietei Tarptautinėje kosminėje stotyje buvo ne taip ankšta kaip kosmonautams, kurių daugelio ūgis viršijo 180 centimetrų.
„Nėra politiškai korektiška kalbėti apie kūno sudėjimą, lytį, intelektą, amžių, emocinę pusiausvyrą, išsilavinimą ir kitas individualias savybes kaip apie galimą misijos išlaidų sumažinimo galimybę, – teigia H. Jonesas. – Juk ne mažiau svarbu bus ir įgulos sutarimas, savitarpio supratimas, grupiniai procesai, individuali psichologija.“
Įgulos vieningumas buvo svarbus pirmojo „Hi-seas“ eksperimento tyrimų objektas, prisimena K.Green.
„Aš ir dar penki mano įgulos nariai buvo atrinkti iš 700 kandidatų. Visi mes buvome labai skirtingi: belgas, kanadietis, rusų kilmės amerikietis, puertorikietė, šiaurės rytuose užaugusi juodaodė moteris ir aš, baltaodė iš Kanzaso. Mūsų įgulai netrūko inžinerijos, mokslo žinių ir kūrybingumo. Pusei mūsų anglų kalba nebuvo gimtoji.
Kadangi buvome tokie skirtingi, labai dažnai mokydavomės vieni iš kitų problemų sprendimo būdų, plėtėm interesų ratą, savaip juokaudavome, savaip rinkdavomės maistą. Tačiau labai greitai visi supratome, kad mūsų skirtumai padėjo mums įveikti įvairiausias problemas – pradedant naujų mokslinių tyrimų planavimu, baigiant duomenų analize naujos įrangos pasigaminimui ir ieškant ingredientų pakaitalų tam tikriems patiekalams.“
Panašiai mano ir pirmoji bei vienintelė Pietų Korėjos astronautė So-yeon Yi. Ji savo misiją labai mišrioje įguloje prisimena taip: „Iš pradžių tai buvo pragaras, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje įvairovė ir skirtumai yra labai geras ir naudingas dalykas. Su panašių interesų žmonėmis gal ir patogiau, bet žinių ir kompetencijų ratas tada būna siauresnis ir spręsti problemas tada kebliau.“
Be to, 162 cm ūgio pietų korėjietei Tarptautinėje kosminėje stotyje buvo ne taip ankšta kaip kosmonautams, kurių daugelio ūgis viršijo 180 centimetrų. Šie netgi šiek tiek pavydėjo kolegei judesių laisvės.
