Beveik tona nuolaužų
Tai jau šeštasis didelis V2 radinys, kurį atliko archeologai, broliai Colinas and Seanas Welchai, daugiau kaip 10 metų tyrinėję nacių „keršto ginklų“, paleistų į Didžiosios Britanijos sostinę, vietas.
Kaip rašo „Live SCience“, naujausiuose V2 kasinėjimuose netoli Platto kaimo, tyrėjai, vadinami kraterių ieškotojais, rado daugiau kaip 800 kg metalinių nuolaužų, įskaitant didelius raketos degimo kameros fragmentus, išlikusius po raketos sprogimo 1945 m. vasario 14 d. vidurnaktį.
Dabar toje vietoje plyti dirbama žemė, tačiau tuo metu, kai sprogo raketa, ten buvo sodas. Smūgis buvo pakankamai toli nuo namų, tad niekas nenukentėjo.
Rugsėjo pabaigoje komanda keturias dienas mechaniniu ekskavatoriumi ir kastuvais kasė bombos kraterį, kuris buvo užpiltas žemėmis. Dabar jie iki 18 mėnesių konservuos objektus, o paskui parengs archeologinę ataskaitą oficialiam istorijos archyvui.
Komanda naudojo metalo detektorius, kad aptiktų giliausias sprogimo liekanas, kurios buvo daugiau kaip 4,3 m po žeme.
Keršto ginklai
Skraidančios bombos V1 ir raketos V2 buvo vieni iš paskutinių „Wunderwaffen“, arba „stebuklingų ginklų“, kurie, kaip nacių vadovybė tikėjosi, pakeis karo eigą, tačiau jie pasirodė per vėlai, rašoma „Live Science“.
Smitsono instituto Oro ir kosmoso muziejaus duomenimis, Adolfas Hitleris įsakė V1 ir V2 raketas dislokuoti prieš Londoną po to, kai 1943 ir 1944 m. sąjungininkai bombardavo Vokietijos miestus, o jo propagandos ministras Josephas Goebbelsas jas pavadino „Vergeltungswaffe“, arba „keršto ginklais“. Pirmoji V1 bomba į Londoną pataikė 1944 m. birželio 13 d., o pirmoji V2 – 1944 m. rugsėjo 7 d.
V1 skriejo maždaug tuometinio naikintuvo greičiu, todėl Karališkųjų oro pajėgų pilotai netrukus išmoko juos numušti arba nukreipti nuo kurso. Jų impulsiniai reaktyviniai varikliai taip pat kėlė didelį triukšmą – jie buvo praminti „švilpiančiomis bombomis“, todėl žmonės galėjo išgirsti juos artėjant ir bandyti pasislėpti.
Tačiau V2 raketos buvo pirmieji viršgarsiniai ginklai – niekas jų negalėjo nei išgirsti, nei perimti jų valdymo. Vokietijos kariuomenė raketas paleisdavo iš vietų Vokietijoje į maždaug 80 km aukštį, tada jos krisdavo į taikinius, pasiekdamos iki 5600 km/val. greitį.
Nors V2 raketos buvo sudėtingesnės, V1 buvo daug pigesnės ir paprastai sprogdavo žemės lygyje, o ne įskridusios į ją, todėl buvo efektyvesnės.
Imperatoriškojo karo muziejaus Londone duomenimis, V2 raketų atakos prieš Londoną nusinešė maždaug 9000 civilių ir kariškių gyvybių, o abi Vokietijos „Vergeltungswaffen“ kartu paėmus pražudė iki 30 tūkst. žmonių.
