Iki šiol manyta, kad po itin masyvių žvaigždžių sprogimo likusi medžiaga gali suformuoti arba neutroninę žvaigždę, arba juodąją skylę. Tačiau teoriniai mirštančių milžiniškų žvaigždžių modeliai nebūtinai numato supernovos sprogimą, teigia doktorantė Elizabeth Lovegrove.
Mokslininkė kartu su astronomijos ir astrofizikos profesoriumi Stan Woosley iškėlė teoriją, kad dauguma žvaigždžių formuojančių juodąsias skyles sprogsta ne į išorę, o į vidų, dėl ko jas tampa itin sunku aptikti. Tačiau tai dar nereiškia, kad neįmanoma.
Pasak E.Lovegrove ir S.Woosley, į vidų sprogstančią žvaigždę aptikti galima nustačius didelę neutrinų spinduliuotę sklindančią iš jos branduolio. Pastarasis, netekęs šių elementariųjų dalelių, tampa itin lengvu. Jų sukurtame modelyje toks svorio pokytis sukelia smūginę bangą, kuri paveikia išorinius žvaigždės sluoksnius, o šie nuskrieję šalin ima labai ryškiai švytėti.
Kalifornijos technologijų instituto mokslininkas Anthony Piro parašęs kitą mokslinę studiją apskaičiavo kas turėtų nutikti žvaigždės išskirtoms dujoms kelios dienos po jos suirimo. Anot jo, šviesos spindulys atsiradęs po milžiniškos žvaigždės sprogimo būtų silpnesnis nei supernovos atveju, tačiau pakankamai šviesus, kad galėtų būti aptiktas dabartinių ir būsimų teleskopų.
Abu šie mokslininkų darbai numato kol kas bent jau teorinę galimybę astronomams stebėti juodosios skylės formavimąsi.