Europos vandenynas padengtas 20–30 kilometrų storio ledo sluoksniu. Ledas, atrodo, formuoja sritis, vadinamąsias augimo zonas, bet, kadangi pats Jupiterio mėnulis neauga, niekas nežino, kur tas naujas ledas dedasi.
Norėdamas tai išsiaiškinti, Simonas Kattenhornas iš Idaho universiteto Maskvoje išstudijavo nuotraukas, užfiksuotas „Galileo“ erdvėlaiviu. Taip pat, kaip geologai lygina Žemės geologinius požymius anksčiau buvusių megakontinentų nustatymui, jis stumdė ledo atvaizdus, ieškodamas atitinkamų Europos linijų ir briaunų.
Taip mokslininkas išsiaiškino, kad trūksta apytikriai Masačusetso dydžio gabalo. Geriausiai tai paaiškintų jos pastūmimas po ledo pluta, „apjungimo“ zonoje, atitinkančioje Žemės subdukcines zonas.
Tai galėjo būti geros naujienos bet kokiai po ledu tūnančiai gyvybei: tokie judesiai palydovo paviršiuje esančios organinės molekulės galėjo atsidurti vandenyne, kuris kitu atveju būtų visiškai atskirtas. Taip Europa galėjo tapti išvirkščia Žemės dvyne, kur tektoninės plokštės padeda priglausti gyvybę plutos viduje, o ne paviršiuje.
