Trečiadienį žurnale „Frontiers in Marine Science“ paskelbtame tyrime Adelaidės universiteto ir Pietų Australijos tyrimų bei plėtros instituto mokslininkai prie aštuonių suaugusių Australijos jūrų liūtų patelių pritvirtino mažytes, lengvas kameras ir leido joms klajoti savo kolonijose prie pietinės Australijos pakrantės.
Jūrų liūtės nufilmavo dešimtis valandų filmuotos medžiagos, įskaitant ir tas jūros dugno dalis, kurios dar niekada nebuvo kartografuotos. Tyrėjai tikisi, kad ši informacija padės išsaugoti nykstančius jūrų liūtus ir šiek tiek nušvies paslaptingą jūros dugną.
Pasak pagrindinio autoriaus Nathano Angelakio, filmuotoje medžiagoje, kurią užfiksavo jūrų liūtės, matėsi „įkvepiančių“ scenų, pavyzdžiui, kaip jūrų liūtai apsiverčia ant jūros dugno esančių uolų, kad pagautų aštuonkojų, arba kaip jie vedasi savo jauniklius į jūrą, kad išmokytų juos maitintis. „Nuostabu, kiek daug dalykų matome“, – sakė jis interviu.
Naudoti jūrų liūtus nepažįstamoms vandenynų buveinėms kartografuoti N.Angelakis ėmėsi maždaug prieš ketverius metus, vykdydamas doktorantūros tyrimą. Jūrų dugnas yra įvairios ir jautrios ekosistemos, o apie jų veikimą žinome nedaug. Paprastai jos tiriamos naudojant nuotoliniu būdu valdomus povandeninius aparatus, tačiau šių prietaisų dislokavimas ir valdymas yra brangus ir gali būti atliekamas tik esant tam tikroms oro sąlygoms ir reljefui.
Tačiau Australijos jūrų liūtai gali būti dislokuoti pigiau, jais galima greitai įrašyti medžiagą didelėse sunkiai prieinamose teritorijose, be to, jiems mažiau trukdo blogas oras. Tyrime taip pat teigiama, kad vandenyno dugne esančių buveinių fiksavimas iš jūrų liūtų stebėjimo taško yra naudingas, nes tai „naujas būdas suprasti šių buveinių ekologinę vertę“ „iš plėšrūnų perspektyvos“.
Nuo 2022 m. gruodžio iki 2023 m. rugpjūčio mokslininkai keliavo į Kengūros salą ir vakarinę Eyre pusiasalio dalį, kur gyvena dvi Australijos jūrų liūtų kolonijos. Ten jie nustatė, kuriuos jūrų liūtus naudoti savo tyrimams, daugiausia dėmesio skirdami sveikoms, vienišoms jūrų liūtų patelėms, kad kuo mažiau trikdytų kolonijas.
Pasirinktus jūrų liūtus jie apsvaiginę raminamaisiais vaistais ir stebėdami jų gyvybines funkcijas, įrengė kameras, kurios buvo pritvirtintos prie mažų neopreninių pleistrų ir priklijuotos prie jūrų liūtų.
Po to mokslininkai stebėjo jūrų liūtų judėjimą naudodami GPS. Kai jūrų liūtų patelės po 2-10 dienų grįžo į sausumą maitinti jauniklių, tyrėjai atgavo savo kameras, kuriose buvo 89 valandos tinkamos naudoti dienos metu filmuotos medžiagos, užfiksuotos 5-110 metrų gylyje. Iš viso jūrų liūtai užfiksavo apie 560 kilometrų jūros dugno buveinių.
Vienas iš tyrimo trūkumų yra tas, kad jūrų liūtai galėjo pasirinkti keliauti į tam tikras vietoves arba maitintis vienose buveinėse ir ignoruoti kitas, todėl yra tikimybė, kad tyrėjai nepastebėjo kai kurių kitų buveinių, sakė N.Angelakis.
Išanalizavę filmuotą medžiagą, mokslininkai galėjo sudaryti neištirtų vandenyno dalių žemėlapį ir nustatyti buveines, kurios yra ypač svarbios jūrų liūtams. Kai, naudodami GPS ir nardymo duomenis, jie sudarė kai kurių teritorijų žemėlapius, pasitelkę ilgalaikius okeanografinius duomenis ir mašininio mokymosi modelius, jie numatė buveines, esančias kitose kontinentinio šelfo dalyse, net ir tose, kuriose jūrų liūtai nebuvo.
Tyrėjai tikisi, kad šios žinios padės išsaugoti Australijos jūrų liūtų populiaciją, kurią Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga įtraukė į nykstančių rūšių sąrašą.
