O kartu baigia užaugti pirmoji karta vaikų, gimusių po Informacijos revoliucijos – jie visą savo gyvenimą praleido pasaulyje, kur bemaž visur yra internetas ir beveik kiekvienose rankose yra po išmanųjį telefoną. Tada informacijos nuo vaikų nepaslėpsime, rašo psychologytoday.com.
Daugiau nei dvi dešimtis metų darbo patirties turintis vaikų ir paauglių psichiatras Ralphas Lewisas vis dažniau susiduria su jaunuoliais – ypač protingesniais – kurie yra itin susirūpinę pasaulio, kuriame gyvename, būkle. Pesimistinės informacijos srautas stipriai baugina ir gali nesunkiai įvaryti depresiją.
Tad ką daryti, kad vaikas neprarastų gebėjimo optimistiškai vertinti pasaulį ir mūsų ateitį?
Be abejo, viskas priklauso nuo vaiko amžiaus ir jų brandumo, nuo jų domėjimosi aplinka ir intelektinių gebėjimų. Bet tarkime, kad kalba eina apie paauglį su santykinai neprastais intelektiniais gebėjimais. Žinoma, skirtingų amžių ir skirtingų gebėjimų vaikams informaciją reikėtų pateikti skirtingu pavidalu, tačiau bendri bruožai išliks panašūs.
Visų pirma – reikia atrasti tinkamą akimirką turiningam pokalbiui. Ir tinkamą priežastį. Pavyzdžiui, kokią nors aktualiją. Atidžiai išklausykite. Supraskite, kas kelia susirūpinimą ir reaguokite atitinkamai. Prieš pateikdami atsakymus užduokite klausimus. Klausimai turėtų būti atviri – pavyzdžiui, ką jie mano apie pasaulio būseną? Ką apie tai mano draugai? Paklauskite ar jiems tai kelia susirūpinimą ir kas kelia stipriausią susirūpinimą. Pajuskite vaiko žinių lygį ir aplinkos suvokimą. Sužinokite, kas dominuoja vaiko kalboje, pasistenkite išgirsti, kur vaikas klysta, kur yra menkai ar klaidingai informuotas. Paklauskite, iš kur vaikas gauna informaciją, kuria remiasi.
Iš tiesų pasaulis gerėja
Padėkite paaugliui suprasti, kad norint įvertinti pasaulio būklę reikia stebėti ne antraštes, o tendencijas. Hardvardo universiteto (JAV) psichologas Stevenas Pinkeris šį principą taikė savo dviejose profesionalų itin gerai vertinamose knygose „The Better Angels of Our Nature: Why Violence Has Declined“ (2011) ir „Enlightenment Now: The Case for Reason, Science, Humanism, and Progress“ (2018). Anot S.Pinkerio, jeigu tikrai norite suprasti pasaulio būseną, privalote skaičiuoti. Tiksliau, statistiškai analizuoti svarbius rodiklius. Mokslininkas tai darė analizuodamas kalnus duomenų ir pademonstravo, jog praktiškai visos pasaulinės tendencijos krypsta link aukštesnės gyvenimo kokybės ir mažesnio smurto lygio. Ir ne šiaip vos pastebimai – tendencijos įvertintos kaip „dramatiškos“.
Kad būtų aiškiau vizualiai įsivaizduoti šiuos optimistiškus, tačiau pagrįstus faktus, parodykite štai šiuos grafikus.
Paaiškinkite vaikui, kad žiniasklaidos antraštės netiksliai perteikia tikrąsias pasaulines tendencijas. Antraščių tikslas kitoks, nors taip pat būtinas. Tikrai nėra taip, kad blogos žinios, prikaustančios daugiau dėmesio, leidžia uždirbti daugiau pinigų žiniasklaidos įmonėms. Žurnalistai atlieka svarbią funkciją, nes parodo visuomenei, kokie blogi dalykai vyksta, kad galėtume bendromis pajėgomis imtis veiksmų ir situaciją pagerinti. Tai taip pat prisideda prie padėties pasaulyje gerinimo: kuo labiau gyvenimas gerėja, tuo mažiau tolerantiškais tampame blogiems dalykams, kurie vis dar vyksta pasaulyje ir kurie patenka į žiniasklaidos puslapius. Paaiškinkite visa tai savo vaikui (ir, be abejo nepamirškite to pasakyti sau).
Yra pagrindo atsargiai optimistiškai vertinti žmonių istoriją ir žmonijos ateitį, nors siekiant sklandesnio bendradarbiavimo, atjautos ir racionalumo gali būti, kad pažanga vyksta dviejų žingsnių pirmyn ir žingsnio atgal principu. Savaime suprantama, niekas negali garantuoti, kad smurtas ir toliau mažės, kad žmonių teisės ar gyvenimo kokybė ir toliau gerės. XX a. istorija aiškiai demonstruoja, kad teigiamą tendenciją gali smarkiai sutrikdyti labai nemalonūs procesai. Tačiau bendra istorinė tendencija yra link taikesnio, rūpestingesnio pasaulio. Labai nemenka tikimybė, kad ta pati tendencija tęsis ir ateityje, nors dėl atskirų įvykių kreivė laikinai gali ir pakrypti žemyn.
Tikėtina, kad kaip tik šiuo metu ir esame vienoje iš tokių laikino padėties blogėjimo fazėje: daugelyje pasaulio valstybių stiprėja populistinės, radikalios dešiniųjų judėjimų srovės (pvz., JAV, Europos Sąjungoje, Rusijoje ir kai kuriose kitose valstybėse). S.Pinkeris šį reiškinį nusako kaip „žmogiškos prigimties elementų – tribalizmo, autoritarizmo, demonizacijos, mąstymo nulinės sumos principais – postūmį“. Tačiau, kaip nurodo pats psichologas, „populizmas yra demografiniame kelyje į niekur. Nepaisant antraščių, skaičiai rodo, jog demokratija ir liberaliosios vertybės kyla ilgalaikiu eskalatoriumi ir mažai tikėtina, kad vienu ypu bus pasukta priešinga kryptimi“.
Labai nesunku prarasti platesnį vaizdą, ilgalaikės tendencijos suvokimą. Puikiausias to įrodymas – JAV prezidento rinkimuose laimėjęs Donaldas Trumpas, sugebėjęs įtikinti rinkėjus, kad padėtis pasaulyje dabar yra blogesnė nei praeityje – jis apeliavo į žmonių intuiciją ir ignoravo duomenis. O parodžius, kad viskas blogai, pateikė save kaip mesiją, kuris sugrąžins Ameriką į mitinį laikotarpį, kai viskas buvo gerai. Turbūt nėra tinkamesnio šiuolaikiško pavyzdžio, pademonstruojančio, kaip svarbu tobulinti visuomenės kritinį mąstymą, išmokyti žmones skeptiškai vertinti savo intuiciją, sumažinti jų žavėjimąsi įvairiausiomis tikėjimo formomis – pavyzdžiui, tikėjimas D.Trumpo išvardintomis svajonėmis psichologo yra pavadintas nerealistiškai optimistinio tikėjimo forma.
Moksliškai kritiškas mąstymas
Visa tai pabrėžia mokymo vaiką galvoti kritiškai svarbą. Kritiškas mąstymas, be kitų dalykų, yra dar ir gebėjimas atsiriboti nuo intuicijų, emocijų, šališkumo bei tikėjimo, o taip pat gebėjimas visapusiškai įvertinti turimus duomenis. Tam reikia nemenko moksliško skeptiškumo, t. y., mokslinio metodo taikymo.
Moksliškos pasaulėžiūros diegimas vaikui padės jiems ir vėliau apsisaugoti nuo įvairių neracionalumų. Mokslinė karjera gal ir nėra skirta daugumai žmonių, tačiau tai turėtų būti priimtina pasaulėžiūra kiekvienam kas siekia suprasti tikrovės prigimtį. Mokslas yra tarsi žvakė tamsoje, išvaikanti iracionalumo bei prietarų šešėlius. Mokslas yra tikėjimo priešingybė. Tai, ką mokslas gali papasakoti apie mūsų pasaulio ir mūsų pačių prigimtį, gal ir nėra tokia smagi girdėti, tačiau tas pasakojimas yra daug artimesnis teisybei už daugybės žmonių tikėjimų brukamą versiją.
Nors mokslas taip pat nėra šventas – pritaikius įvairias destruktyvias technologijas ir juo galima manipuliuoti – tačiau mokslo ir pasaulietiškos demokratijos derinys yra didesniosios dalies žmonijos pasiektos pažangos pagrindas.
Jeigu norite, kad vaikas būtų smalsus ir motyvuotas – toks smalsus ir motyvuotas, kad skaitytų knygas net tada, kai jau seniai miegoti laikas – padėkite jam suprasti realybės magiją.
Panašu, kad ateities visuomenių gerovė kuo toliau, tuo labiau priklausys nuo moksliškumo ir kritinio mąstymo. Neleiskite vaikui atsilikti.
